Vaikystės didvyriai – partizanai

Ilgūnų namuose partizanai pradėjo lankytis dar 1945‑ųjų žiemą. Ginkluoti vyrai pasirodydavo maždaug kartą per savaitę, čia jie gaudavo pavalgyti, dienomis pamiegodavo – dažniausiai daržinėje ant šiaudų, bet priguldavo ir troboje ant aukšto. Lengva įsivaizduoti, kokia baimė tokiomis dienomis turėjo kaustyti namiškius, žinojusius, jog bet kada čia gali atsibastyti enkavedistai ir stribai. Laimė, jų ir miškinių, kaip šiuose kraštuose žmonės vadino partizanus, keliai Ilgūnų kieme niekada nesusikirto. 1946 m. vasarą, tą įtemptų nervų metą, P. Ilgūnas padarė tris kryžius, prikalė metalines lenteles „Dievui ir Tėvynei“ ir pastatė juos įvairiose apylinkės vietose. Atrodo, kad tėvai, atjausdami ir padėdami partizanams, kartais nori nenori šerdami ir stribus, vis dėlto labiausiai rūpinosi, kaip išlikti patiems, kaip jų šeimai išgyventi tą gūdų laiką.

Apie naktinius partizanų apsilankymus tėvai tylėjo patys ir išmokė mus, kas bebūtų, tylėti, laikydami tai didžiausia išlikimo garantija. Visi žinojome, kas gresia už pagalbą „banditams“ – kaip partizanus vadino stribai. <…> Man visi ateinantys partizanai buvo didvyriai, norėjau būti toks kaip jie, būti su jais, jiems padėti.

Ilgūnas G. Šaknys. V., 2000, p. 114

Aš žavėjausi jais: jie buvo jauni, su lietuviškomis uniformomis, taip gražiai dainuodavo partizaniškas dainas. Tada jiems labai pavydėjau, norėjau būti toks, kaip jie, eiti su jais už Tėvynę kovoti ir žūti, jei reikėtų.

(Iš pasakojimo 2009 08 10)

Tomis dienomis, kai miško broliai, beje, atnešdavę jų pačių leidžiamų laikraštėlių ar atsišaukimų, ilsėdavosi Ilgūnų sodyboje, Gediminas eidavo į žvalgybą – neva žaisdamas stebėdavo, ar nematyti kaime stribų. Grįžęs iš mokyklos, papasakodavo, ką uniformuoti rusai ir stribai veikia Sasnavoje, kurlink vaikšto. 1948‑ųjų vasarą, kai Gediminui buvo jau dvylika, jis nešiojo mamos įduotą maistą jų rugių lauke besislapstančiam partizanui. Apie tą laiką, gal kiek vėliau, kitais metais partizanai jau nustojo lankytis Ilgūnų sodyboje. Gediminas anksti atsidūrė sovietų saugumo taikiklyje. Pačioje 1951 m. pradžioje, sausio viduryje, per kratą enkavedistai su stribais Ilgūnų pašiūrėje tarp lentų aptiko dėžę su bolševizmą demaskuojančiomis knygomis. Tai buvo brolio Vaclovo, tada jau gyvenusio Australijoje, palikimas. Žinojęs apie slėptuvę, Gediminas ir pats tą literatūrą skaitė, ir artimesniems draugams patikėdavo tokias knygas kaip „Raudonasis siaubas GPU“, „Maskva be kaukės“, „Sovietų kalėjimuose“. Emgėbistų uoslę ėmė kutenti ir troboje ant palangės gulėjęs romanas, o ypač – tarp jo puslapių aptiktas laiškelis su schema. P. Ilgūnas apie radinį tegalėjo pasakyti, jog tai sūnaus rašysena. Jis nė nenutuokė, kad pasiskolinti knygos turėjo ateiti nuo tremties su tėvais besislapstęs Gedimino moksladraugis, o pagal brėžinėlį, kaip jų buvo sutarta, malkų krūvoje būtų susiradęs sūnaus slapta nuo tėvų draugui paliktą bryzelį lašinių ir kriaukšlę duonos. Būtų buvęs tada namuose Gediminas, būtų parodęs, kas ir kur jo padėta, gal tuo ir būtų pasibaigę. O dabar paslaptingoji schema emgėbistams tereiškė viena – ginklų slėptuvė! Tiesa, tėvą jie išsivežė ne iš karto – po kelių dienų. Tą pačią naktį tik ne Surgučiuose, o Marijampolėje stribai pakėlė iš lovos ir Gediminą. Laikė abu MGB Marijampolės skyriaus rūsyje, bet atskirose kamerose. Gediminui ėjo penkiolikti, ir jis pirmą kartą savo kailiu patyrė sadistišką okupantų žiaurumą.

Vieną vakarą, atvedę mane į tardytojo kabinetą, liepė gultis ant grindų ir žiūrėti. Į priešais esantį kabinetą atvedė tėvą ir surakinę rankas pradėjo jį žvėriškai mušti. Tėvas taip klykė, kad šį jo klyksmą girdžiu iki šiol. Jį mušė tol, kol tapo nepanašus į žmogų ir prarado sąmonę.

Tada tardytojas ėmėsi manęs. Sugriebęs už plaukų daužė galvą į krosnį, kišo tarp durų pirštus, reikalaudamas prisipažinti, ar užeidavo pas mus „banditai“, ar mes turime ginklų. Vieną kartą privertė nusimauti kelnes, žadėjo kastruoti. Kol mušdavo, viskuo prisipažindavau, nustojus mušti vėl sakydavau, jog jokių ginklų neturiu ir jokių „banditų“ nemačiau. Vėl viskas prasidėdavo iš naujo. Laikas sustojo. Troškau vieno – greičiau numirti.

(Iš pasakojimo 2009 08 10)

Lieka mįslė – ar Ilgūnų namus emgėbistai krėtė dėl ryšių su mišku? Partizanai, kaip sakėme, jau senokai jų sodyboje nesilankė, nebent per kankinimus kuris nors būtų išsidavęs, kad kažkada ten gaudavo pavalgyti, pamiegoti kluone ant šiaudų. Ar vis dėlto dėl knygų? Gal kas prasitarė ar tardomas atskleidė. Šiaip ar taip, netrukus po kratos suimtam P. Ilgūnui teismas skyrė 25 metus priverčiamojo darbo stovykloje ir dar penkerius metus tremties. Priedo – viso turto konfiskavimas. Dar grynas pasityčiojimas – išieškoti iš ILGŪNO Pranciškaus, Antano sūnaus TRIS ŠIMTUS (300) rublių Marijampolės juridinės konsultacijos naudai už advokato Kudriavcevo dalyvavimą.

Atrodo, Gediminas dėl tėvo golgotų tyliai ir ilgai jautė kaltę – juk tik per juos su broliu byloje atsirado įkaltis dėl antisovietinės literatūros laikymo.

Nurodyta literatūra, kurioje yra šlykštus melas, nukreiptas prieš sovietinę tikrovę, partijos vadovybę ir sovietinę valstybę, MGB ir MVD organus, susidedanti iš šešiolikos knygų ir žurnalų, išleista Lietuvos SSR laikinai okupavus vokiečiams.

(P. Ilgūno tardymo byla Nr. 25373/3)

Jei knygos būtų buvusios geriau paslėptos, galėjo kitaip pasisukti ir paties Gedimino likimas. O tada emgėbistai, pralaikę rūsyje dvi savaites, paleido, mat apsižiūrėjo, kad nepilnametis, o sovietinis „humanizmas“ draudė tokius laikyti kartu su suaugusiaisiais. Tačiau saugumas jau nepaleis jo iš akių…

Tai buvo metas, kai ginkluotas pasipriešinimas okupantams slopo, jau buvo išžudyti aplinkinių kaimų partizanai, tarp jų nemažai pažįstamų, kaimynų. Daug kas suvokė, kad ši kova pasmerkta pralaimėti, tačiau miške dar buvo vyrų, kurie liko ištikimi priesakui – laisvė arba mirtis. Klaikios okupantų piktadarybės, kolchozai ir tremtys, tėvo lageris – viskas, ką Gediminas spėjo pamatyti bei patirti, brandino ir jo ryžtą. Jam buvo gal penkiolika, kai su draugu iš pasigėrusio sovietų karininko atėmė pistoletą – čiupo ir spruko į kapines slėptis. Ginklas liko pas Gediminą – taip jis ruošėsi ginti Tėvynę… Praktikavosi, kaip nepasiduoti gyvam. Apsižiodavo – ir įsivaizduodavo, kaip tai turėtų būti. Mirties, tarsi kokios pakeleivės-draugės, sakė niekada nebijojęs.

Ilgas ir sunkus karas su bolševizmu tęsiasi… Į šventąją kovą dėl laisvės ir Lietuva aukoja daug geriausio jaunimo. Jų žuvo ir žūsta tūkstančiai, bet į jų vietas stoja kiti ir nepalaužiama valia toliau kovoja už savo laisvę. Kova su bolševizmu didelė ir prasminga. Aukos toje kovoje sudėtos brangios ir šventos. Lietuvos jaunimo kraujas, išlietas šioje kilnioje kovoje, atneš savo vaisių – bolševizmo vergijos galą.

Atrodytų, kone Atgimimo laikų mitingo Vingio parke atgarsis. Ne, šias mintis pogrindžio laikraštėlyje Gediminas išliejo 1953-iaisiais, tada jau kovai su ginklu rankose apsisprendęs septyniolikmetis. Tačiau partizanauti jam nebuvo lemta – jau į pirmąją užduotį vieną tų metų rugsėjo vakarą jį vedė rusų užverbuotas provokatorius – buvęs partizanas Kabelis… Vėliau lageryje Gediminas smulkiai aprašys, kas vyko tą lemtingą dieną.

IŠ PRISIMINIMŲ

1953 m. rugsėjo 21 d.

Nuėjęs į kitą kambarį, atsisveikinau su Mama. Išėjau laukan, paėmiau dviratį, pastačiau ant pedalo koją, ir dviratis pats nusirito pakalniukin. Prieš posūkį už kampo dar kartą atsisukau. Dar stovėjo Olytė ir Mama, lėtai mosuodamos man ranka. Bet štai posūkis, ir abi dingo iš akių. Važiuodamas Kauno gatve, sutikau Olytės pusseserę Stasiukę Ž.

„Kur važiuoji, Stasy?“

„Į pasaulį!“ – juokdamasis atsakiau.

Šiuos žodžius – „Į pasaulį“ – aš pasakiau nesąmoningai, nežinodamas, kad iš tikrųjų išvykstu į pasaulį, pilną vargų ir kančių.

Važiuodamas per Vilkaviškio tiltą pažvelgiau į laikrodį. Buvo lygiai 19 val. 5 min. Vadinasi, iš namų išvažiavau septyniomis. Važiavau į Vilkaviškį. Važiuojant pro Rudžių giraitę, prisivijo sunkvežimis, ir aš, jį susistabdęs, įsikėliau dviratį ir iki Vilkaviškio važiavau sunkvežimiu. Išlipęs Vilkaviškyje, nepastebėjau, kad nukritusi dviračio grandinė. Sėdus važiuoti, ji pakliuvo į stipinus ir išmušė jų net aštuonis. Ratą sumėtė. Man kilo nerimas. Į susitikimą turėjau vykti pas Liepinaitį, gyvenantį Lankeliškių valsčiuje. Iki Liepinaičių dar buvo likę 11–12 km. Dviračiu toliau važiuoti neįmanoma. Pėsčiam tektų eiti dar mažiausiai dvi valandas ir, be to, nešti maišą su daiktais. Teko kreiptis į pirmą pasitaikiusį žmogų su dvi23 račiu ir prašyti parduoti keletą stipinų.

Nusipirkti gavau tris stipinus ir, šiek tiek sutaisęs ratą, leidausi kelionėn. Visai sutemo. Važiuoti teko siauru vieškelio takeliu, kurio viename šone griovys, antrame gilus žvyras, taigi beveik kas 100 m teko lėkti per galvą vienan ar kitan šonan. Vis dėlto, praslinkus pusei valandos, priekyje iškilo Klampučių progimnazijos žiburiai, ir pasukęs pro ją greitai pasiekiau ir pačius Liepinaičius.

Kabelis (toks buvo mano laukiamų partizanų būrio vado slapyvardis) su draugais dar buvo neatvykęs. Aš iki pusės išsirengiau ir pasidžioviau šlapius nuo prakaito baltinius. Po kelių minučių atvyko ir minėtieji partizanai. Mes pasisveikinome, aš jiems atidaviau atvežtuosius daiktus. Jie be ilgų ceremonijų man pranešė, kad šiandien aš turėsiąs įvykdyti kažkokią užduotį ir man reikia eiti kartu su jais. Aš, žinoma, su malonumu, kad galėsiu dar kartą įrodyti savo įsitikinimus, sutikau. Kabelis man atidavė mano pistoletą „TT“, kurį per pirmą pasimatymą (rugsėjo 11 d.) buvau jam paskolinęs. Be to, dar paėmiau Al. Liepinaičio pistoletą „Ortahis“. Ir štai išeiname. Aš neatsisveikinu, sakydamas, kad vis tiek grįšiu paimti dviračio, o žūti nesiruošiu. Buvau apsirengęs juodu guminiu lietpalčiu, susijuosęs lietuvišku karišku diržu, prie kurio kabojo „finka“. Dešiniajame lietpalčio kišeniuje buvo pistoletas „TT“, kairiajame – „Ortahis“.

Išėjus iš Liepinaičių ūkio ir nuėjus nuo namų apie 20 m, Kabelis iš po krūmų išsitraukė rašomąją mašinėlę ir rusišką automatą PPŠ be disko. Aš nustebau, kad rašomoji mašinėlė yra čia, pas juos, nors jau beveik dvi savaitės, kai aš buvau ją jiems atidavęs. Paklausiau, kodėl tą mašinėlę nešioja su savim. Jie atsakė, kad buvo sekimas, ir nenorėdami pėdomis išduoti slėptuvės, rašomosios mašinėlės į štabą nenunešė. Aš patikėjau.

Vokiška rašomoji mašinėlė „Adler“, ta pati, kurią buvau išnešęs iš gimnazijos, buvo įdėta į vokišką kuprinę. Vienas iš man nepažįstamų partizanų užsidėjo ją ant pečių, o automatą atidavė nešti man. Aš taip pat pasisiūliau nešti ir rašomąją mašinėlę, bet jie atsakė duosią panešti vėliau, kai pavargs.

Išėję iš Liepinaičių pasukome vieškeliu, kuris veda į Vaišvilus, t. y. į pietvakarius. Mums beeinant, buvo momentų, kai jie visi trys ėjo priekyje, o aš iš paskos. „Ot, drąsūs vyrai, – pagalvojau. – Nebijo, kad aš galiu būti išdavikas ir juos iš užpakalio iššaudyt.“ Dabar man paaiškėjo, kodėl jie patarė man išeinant neužsivesti pistoleto, nes, matyt, ne visai pasitikėjo. Taip besvajodamas aš pagreitinau žingsnį ir susigretinau su Kabeliu. Pradėjome kalbėtis. Pirmieji du atsitolino ir tamsoje vos buvo matyti jų judančios figūros. Mudu su Kabeliu pradėjome kalbėtis apie Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį, abiems pažįstamus partizanus. Prisiminėme mano puikiai pažįstamą Gintarą (Kižį Kostą), Magiką, Vilką, Čempioną, Audrūną‚ Diemedį ir kt. Aš pasiteiravau, ar dar gyvas, taip pat daug kartų buvęs pas mus Radastas. Kabelis atsakė, kad jis žuvęs…

Kalbėdamasis mintimis nuklydau į 1947–1948 metus. Man atmintyje vienas po kito kilo vaizdai… Žiemos vakaras. Ir štai vėlų vakarą kažkas pasibeldžia į langą. Tėvas išeina į koridorių ir klausia: „Kas čia?“ „Vyrai“, – pasigirsta atsakymas. Tėvas atidaro duris. Į kambarį įeina keturiese. Pirmiausia pasisveikina, paskui, sustatę ginklus kur nors į kampą, nusirengia, sėda prie stalo, kalbasi, jei išalkę – valgo. Kai kada pasišaukia mane, pasisodina ant kelių, vienas, įdavęs pistoletą į rankas, pamoko šaudyti, juokauja. Klausinėja, ko mane moko mokykloje, kas girdėti miestelyje. „Žiūrėk, netapk komjaunuoliu, neparduok savo Tėvynės“, – dažnai kartodavo visuomet linksmas Žilvinis. „Užaugsi didelis, prisiminsi mus, kažkada kovojusius už tavo laisvę, ateitį, ir prisiminęs ateik prie mūsų kapo, pasimelsk, o mūsų kovos idealą tęsk toliau“, – mokydavo užsisvajojęs Arūnas. Arba vėl Gintaras uždeda ant galvos partizanišką kepurę apjuosia diržu, pastato viduryje kambario ir juokiasi: „Štai mūsų pamaina.“

Jau tada mano vaikiškoje širdutėje kaupėsi meilė šiems vyrams, didvyriams tikrąja šio žodžio prasme. Ir kai kurį iš jų, išniekintą, kruviną, pamatydavau ant Sasnavos valsčiaus kiemo, manyje kildavo toks apmaudas, kad, rodos, imsiu į rankas ginklą, eisiu su tais vyrais per ugnį ir vandenį ir mirsiu arba laimėsiu. Aš negalėjau žiūrėti į jų motinų ašaras, į verksmą draugų, vežamų kažkur toli į šaltą ir baisų Sibirą. Ir tada už išniekinimą mūsų brolių, už tas motinų ir vaikų, sesių ašaras, prisiekdavau keršyti… Tą vaikystės dienų priesaiką prisiminiau ir dabar, eidamas su Kabeliu į užduoties vykdymo vietą. Mano svajonės išsipildė – aš kartu su kitais įsitraukiau į Laisvės kovą ir sieksiu kovoti iki pergalės arba žūties. Marijos žemė, šventa priesaika LLK Sąjūdžiui man tapo brangesni už viską pasaulyje, už šeimą, už ateitį. Prieš akis vienas po kito slinko ešelonai į rytus. Apdaužyti prekiniai vagonai, mažučiai grotuoti langučiai. Vienas po kito važiavo vežimai, prigrūsti turto, žmonių kruvinu prakaitu per daugelį metų uždirbto. Lyg ekrane mačiau kraujuose, išmatose, sudaužytais, sudraskytais veidais ir kūnais savo pažįstamus laisvės sakalus…

Tvirtai spaudžiau kišenėje pistoleto rankeną ir mąsčiau apie tą minutę, kai išauš Laisvės rytas ir mes, galutinai vaduodami Tėvynę nuo Maskvos kraugerių, susitiksime su jais kovos lauke. Man kilo noras pulti Kabeliui ant kaklo, išbučiuoti jį kaip vieną tų mano pažįstamų erelių atstovą, nuo širdies su juo pasikalbėti, pasidalinti mintimis… „Stanislovai, gali paimti rašomąją mašinėlę, nes man jau nuspaudė pečius“, – išbudino mane iš minčių vienas atsilikusių partizanų. Užsidėjau mašinėlę ant pečių ir nuėjome toliau. „O gerai būtų truputėlį išgerti“, – kreipėsi į mane Kabelis. – „Ne, jokiu būdu! Juk priekyje mums dar uždavinys“, – tariau aš. „Nieko! Ei, tu“, – kreipėsi jis į vieną iš pavaldinių, man nepažįstamų partizanų. – „Užeik čia pas ūkininką ir paimk pusę litro. Bus gerai mums ant drąsos“, – tarė Kabelis, nekreipdamas dėmesio į mano prieštaravimus. Jo pasiųstasis partizanas, vardu Petras, nuėjo pas ūkininką, o mes – į gretimą miškelį. Mėnulio šviesoje sublizgėjo ežero vanduo, sušnarėjo nendrės, žengiant pirmųjų medžių šešėliuose. Kabelis ir jo draugas pažvelgė į laikrodžius, aš pažvelgiau į savąjį. Buvo lygiai 23 val. 30 min. Susėdome ant vieškelio krašto ir tyliai kalbėdamiesi laukėme ateinant su puslitriu Petro. Priekyje lyg pasigirdo žingsniai. „Kažkas eina“, – sušnabždėjau aš. Greitai pašokome ir metėmės į šalia augusius krūmus. Kabelis pasistatė šalia beržo savo „Sturmgeherį“ ir, praskleidęs lapus, žvelgė vieškelio link. Aš, priklaupęs ant kelio, taip pat žvelgiau artėjančių žingsnių link. Kiek toliau, paruošęs automatą šūviui, stovėjo trečiasis draugas. Po minutės vieškeliu pasirodė einąs kareivis! Rusų kareivis, su pilote, kuprine, šautuvu. Vos spėjau pakelti pistoletų vamzdžius, kai po jo pasirodė antras, trečias. Tuojau pajutau ant abiejų vamzdžių kažkieno rankas ir atsisukęs pamačiau Kabelį išsigandusiu veidu, visaip besistengiantį sulaikyti mane nuo šūvio. Nustebęs vėl atsisukau į kelią ir pradėjau skaičiuoti pro šalį einančius kareivius. Suskaičiavau dvylika. „Kodėl neleidai šauti? Juk trise galėjome juos visus pakloti!“ – paklausiau Kabelio. „Negalima! Kas žino, gal čia jų penki šimtai, gal visas miškas apsuptas. Nereikia leisti suprasti, kur esame“, – paaiškino jis. Dabar visi susirūpinome, kad su kareiviais nesusidurtų eidamas su degtine Petras, nes kareiviai nuėjo ton pusėn, kur gyveno minėtasis ūkininkas. Man kilo įtarimas, kodėl Kabelis neleido šauti, bet nusiraminau, prisiminęs, kad jis jau senas miško vilkas, partizanavęs devynerius metus ir už mane geriau nusimanąs.

Palaukus gal daugiau neipusvalandį, grįžo Petras. „Ar gavai?“ – paklausė Kabelis ir pradėjo klausinėti, kur buvo taip ilgai užtrukęs ir ar nematė kareivių. Petras atsakė buvęs kambaryje, nieko nematęs ir negirdėjęs. Mes pakilome ir pasukome giliau į mišką. Vieškelį perėjome atbuli ir paėję apie 100 m gilyn susėdome ant kažkokio apkaso krašto. Petras išsitraukė iš planšetės puslitrį ir stiklinę ir įsipylęs išgėrė. Po jo išgėrė antrasis partizanas ir Kabelis. Po to, nors ir atsisakinėjau, ir man įpylė apie 100 gramų degtinės (ne daugiau kaip pusę stiklinės). Aš vis nenorom susipyliau visą į burną ir prarijau. Degtinė pasirodė kažkokia neskani, karti. „Nori užsirūkyt?“ – pasiūlė Kabelis. „Ačiū, nerūkau“, – atsakiau, atiduodamas stiklinę atgal. „O dabar truputį pailsėsime, ir judėsime toliau“, – tarė Kabelis užsirūkydamas.

Aš atsisėdau prie kelmo, pasitaisiau patogiau ant pečių rašomąją mašinėlę, rankas susikišau į lietpalčio kišenes ir suspaudžiau delnuose pistoletus. Taip prasėdėjau gal dvi minutes. Staiga mane apėmė miegas, suskaudo širdį ir per visą kūną ėmė slinkti keistas stingulys. Nustebęs ir išsigandęs mėginau pasikelti nuo žemės, bet tuojau gavau kažkuo kietu smūgį į sprandą, galvoje kažkas suzvimbė, ir viską apgaubė tamsa…

Pirmas vaizdas, kurį pamačiau pramerkęs akis, atrodė maždaug taip: guliu kažkokiame kambaryje, lyg palatoje, ant stalo, o apie mane vaikšto vyrai ir moterys baltais chalatais… Antrasis vaizdas, pasilikęs atmintyje, buvo toks: guliu jau lovoje, o prie manęs stovi du uniformuoti vyrai su automatais. Kažkodėl labai blogai matė akys: vos vos lyg per miglas galėjau įžiūrėti prieky esančias duris. Ginkluotieji vyrai rodėsi man esą Kabelis su draugais, ir aš jų pradėjau klausinėti, kaip čia atsidūriau ir kur esu. Atmintyje man pradėjo ryškėti paskutiniai įvykiai. Prisiminiau, kad buvau miške, kartu su partizanais, kad vos nesusišaudžiau su garnizonu. „Matyt, esu sužeistas ir dabar pas kokį ūkininką mane saugo partizanai“, – pagalvojau aš ir vėl užsnūdau. Vėl pramerkęs akis ir pamatęs šalia stovinčius uniformuotus vyrus, pastebėjau, kad jų uniformas puošia ne lietuviški, partizaniški ženkliukai, o raudona žvaigždė. Nieko nesupratau, ir sukaustytas protas nieko negalėjo galvoti. Gulėjau išplėtęs akis lyg be sąmones ir žiūrėjau į vieną tašką. Paskui vėl pasidarė silpna, kūną apėmė maloni šiluma, viskas pradėjo suktis ir kažkur dingo…

Lyg sapnavau, kad esu kažkur vežamas mašina, kažkur nešamas. Visa tai rodėsi taip neaiškiai, neryškiai, kad ir sapnu to pavadinti negaliu… Kaip rimtai okupantų smogikai rengėsi šiai operacijai, matyti iš jų vadovybės

visiškai slapto pranešimo (soveršeno sekretno) į Maskvą. <…> Š. m. rugpjūtį Kybartų rajone buvo įvykdyta visa eilė antisovietinių išpuolių (apraiškų). Realizuojant nusikaltėlių paieškos priemones, rugsėjo 7 d. į Kybartų rajoną buvo nukreipta specagento „VARIAGAS“, apsimetusio „VYTAUTO“ banditų brigados vadeiva, agentų grupė. <…> Naują susitikimą su antisovietinės grupės dalyviais „VARIAGAS“ paskyrė rugsėjo 21–22 d., turėdamas tikslą operatyvinės technikos priemonių pagalba pirmiausiai su daiktiniais įrodymais suimti GLAVECKĄ ir ILGŪNĄ. Rugsėjo 22 d. naktį agentams apsilankius LIEPINAIČIO ūkyje, pastarasis laukė jų kartu su ILGŪNU. GLAVECKAS į susitikimą neatvyko.  Agentų grupė pakvietė ILGŪNĄ vykdyti „partizanų užduoties“, nuvedė į mišką ir, panaudoję operatyvinės technikos priemones, perdavė operatyvinei grupei.

Kaip atrodo, Gediminas iš anksčiau nebuvo pažįstamas su Kabeliu. Susipažino, matyt, mėgindamas įsijungti į ginkluotą pasipriešinimą. Kad Kabelis – užverbuotas išdavikas, Gediminas sužinojo tik būdamas saugumo kalėjime, o iš pradžių, atsigavęs po „operatyvinės technikos priemonių“, galvojo, net sielojosi dėl Kabelio – ar jo tą naktį nenušovė? Paskui iš persiuntimo kalėjimo slapta perduotą laišką į namus jis baigė žodžiais: Padėkokit Kabeliui-Albinui, nes jis man padarė … (užtrinti žodžiai – E. G.) Vis dėlto apie jį išdavusį Kabelį Gediminas ir vėliau kalbėdavo be pykčio, be pagiežos, netgi domėjosi jo likimu, mėgino suprasti, kaip, kodėl… Lyg buvo girdėjęs, kad anas turėjo besilaukiančią žmoną… Okupantams tai – dar vienas svertas klupdyti žmogų. Tiesa, tada jis dar nežinojo, kokie buvo Kabelio išdavystės mastai. 1952‑ųjų sausį pakliuvęs į saugumo nagus, jis prakalbo labai greitai – jau per pirmąjį tardymą išvardijo savo būrio partizanus, nurodė bunkerio vietą. Po poros metų KGB rašytoje Kabelio charakteristikoje suminėta tiek jo „nuopelnų“, tarsi būtų pristatomas Sovietų Sąjungos didvyrio žvaigždei. Pasirodo, Kabelis ne tik išdavė dešimtis buvusių bendražygių, bet ir pats kartu su saugumiečiais juos žudė.

Pro KGB kalėjimo langelį

Sąmonę Gediminas atgavo MGB Kauno skyriuje, o po poros dienų buvo įgrūstas į ilgam įsiminusią 29‑ąją kamerą Vilniaus saugumo kalėjimo požemyje. Žinoma, į kamerą – ne iš karto. Iš pradžių kiekvieno čionai patekusio laukdavo standartinės procedūros. Pirmiausia – trys valandos siauroje tamsioje nišoje, vadinamajame bokse, kur neapsisuksi, nepajudėsi – sėdėk tarsi sfinksas, įspraustas tarp mūro sienų. Per tą laiką netoliese, kabinete su Dzeržinskio portretu, būdavo tvarkomi kalinio dokumentai. Paskui kratos kambaryje apžiūrėdavo nuogai išrengtą, tikrindavo visas kūno ertmes – išsižiok, pasilenk, atsitūpk. Kitas etapas – pirštų atspaudai identifikavimo kambaryje, nuotrauka profiliu ir iš priekio.

Kamera Nr. 29 – tai 13 kv. metrų betonuoto ploto, nepajudinami gultai. Čia Gediminas praleis beveik tris mėnesius – iki teismo. Pagal tada galiojusią tvarką kalinys, jeigu kuo neprasikalsdavo, turėdavo teisę dešimt ar penkiolika minučių per dieną praleisti kiemelyje – pusketvirto žingsnio palei trumpesnę sieną, penki palei ilgąją. Virš galvos – vielos tinklu atitvertas dangus ir sargybinis, iš viršaus stebintis, ar kaliniai nebando kalbėtis tarpusavyje, ar eidami ratu vienas paskui kitą tvarkingai laiko už nugaros rankas. Kitas sargybinis stovėdavo prie durų ir gryno oro įkvėpusius kalinius sugrąžindavo į kamerą.

Kameros sienoje arčiau lubų – pailgas langelis. Kartais, kaip yra pasakojęs Gediminas, nuo konservatorijos atsklisdavo muzika, labai savotiškai nuteikdavusi. Svajingus pamąstymus žadino čia pat už kelių žingsnių girdimas moteriškų batelių kaukšėjimas… Vieni, antri, treti nukaukšėdavo šaligatviu palei sieną. Kas tos moterys, kaip jos atrodo, kur jos skuba? Koks didelis neįveikiamas atstumas…

Nors sovietų saugumo žiaurumus jau buvo prieš porą metų patyręs Marijampolėje, kalėjimo kasdienybė iš pradžių jam atrodė kaip kažkoks nerealus nuotykis, kuris sykį staiga baigsis, nutrūks šmėkštelėjęs kaip sapnas. Tačiau dienos bėgo ir jaunatviškos iliuzijos sklaidėsi. Sapnas greitai virto realybės košmaru.

Gediminas tada pats, regis, nespėjo pakliūti į karcerį, bet iš kitų kalinių, be abejo, girdėjo apie dvi kameras su lediniu vandeniu, nuo kurio galėjai gintis tik stovėdamas ant iškilusio virš vandens metalinio skritulio. Netoliese ir kankinimo kambariai minkštomis kalinių klyksmus sugeriančiomis sienomis. Tačiau ko jau ko jis negalėjo žinoti, tai kraupiausių faktų apie šimtus šiame rūsyje sušaudytų žmonių, apie dolgirovus ir prikazčikovus, grišinus ir podogoras – emgėbistus ir enkavedistus, kurie žudė ne vien šūviais į pakaušį, bet ir sadistiškai pasimėgaudami skaldė galvas plaktukais, gyvų žmonių kaukoles pramušdavo durtuvais. Tos paslaptys bus atskleistos tik po pusės amžiaus, o tada slinko niūrios laukimo dienos.

Gediminą tardęs kapitonas Prichodka kartais nepaleisdavo jo valandų valandas. Antai 1953‑ųjų rugsėjo 30 d. nuo pat ryto pradėtas tardymas baigėsi, kaip rodo protokolas, tik vakare.

Klausimas: Kokius tikslus ir užduotis kėlė antisovietinė grupė, kuriai jūs priklausėte?

Atsakymas: Mūsų antisovietinė grupė tik kūrėsi. Mūsų tikslas buvo kovoti su sovietų valdžia už nepriklausomos, laisvos Lietuvos valdžios atkūrimą, tai yra už senos buržuazinės santvarkos atkūrimą Lietuvoje. Šiam tikslui vykdyti planavome įsigyti ginklų, spausdinimo technikos, kuria norėjome leisti antisovietinę literatūrą ir platinti ją tarp gyventojų, užmegzti ryšį su antisovietinių nacionalistinių gaujų (taip įrašyta tardytojo – E. G.) dalyviais, iš jų gauti tolesnius nurodymus dėl bendros kovos su sovietų valdžia.

Klausimas: Kas buvo jūsų antisovietinės grupės vadovas?

Atsakymas: Mūsų antisovietinės grupės organizatorius ir vadovas buvau aš.

Klausimas: Kas davė užduotį organizuoti antisovietinę grupę kovai su sovietų valdžia?

Atsakymas: Jokio nurodymo iš niekur negavau, įsteigiau ją savo iniciatyva…

Kapitonas Prichodka ne tik išpranašavo skaičius, kokius jo tardomasis išgirs teismui skelbiant nuosprendį, bet nurodė ir tolimesnę perspektyvą: „Ten, Sibire, ir supūsi.“ Gediminas atšovė, girdi, sugrįžęs aplankysiu… Ne, tie slogūs mėnesiai buvo ir rimta vyriškumo mokykla. Gediminas čia pirmą kartą pasijuto esąs suaugęs, vyras, lygus su kitais, gyvenantis vienodomis sąlygomis, atsakingas už savo veiksmus ir žodžius. Jis jautė, jog kameros draugai, nors kai kurie amžiumi dvigubai vyresni, laiko jį suaugusiu patikimu žmogumi. Jis klausinėjo, kodėl jie ėjo į mišką, ar dabar nesigaili dėl tokio pasirinkimo ir ištikusios dalios, ir kameros draugai juo pasitikėjo.

Vienas jų – devynerius metus partizanavęs kameros draugas Albinas Burbulis, vėliau Maskvoje Butyrkų kalėjime sušaudytas kartu su Lietuvos partizanų vadu Jonu Žemaičiu-Vytautu, atskleidė jam, kas sukūrė tą jaudinančią melodiją, kurią jie kartą išgirdo ataidint nuo konservatorijos. Nuo tol Mykolo Kleopo Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ tapo, sakytum, jo gyvenimo muzika. (Gediminas turėjo įvairių polonezo įrašų, parašė apie šį kūrinį lyriškų eilučių, neretai jį ilgesingomis, kaip pasakytų dukra Ugnė, progomis prisimindavo. Iš tiesų, savotiškas himnas jam tai buvo. Įkvepiantis atlaikyti bet kokius išbandymus ir tarsi sakantis, kad yra dėl ko… Primenantis aukštesnę, pasiaukojimo vertą idėją…

Taip atsitiko, kad 2009‑ųjų rudenį klaipėdiškis Vieno aktoriaus teatro vadovas Sigutis Jačėnas Vilniuje, Chodkevičių rūmuose, padovanojo Gediminui ką tik išleistą kompaktinę plokštelę „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Visą renginį laikęs ją rankose, Gediminas draugams tyliai pasakė: Norėčiau, kad skambėtų per mano laidotuves. Tardamas tuos žodžius jis šypsojosi… Praėjo vos pusmetis, ir polonezas suskambo po liūdesio rūmų skliautais…)

Iš išlikusių Gedimino dienoraščių pirmąjį, bet pažymėtą kaip Nr. 4, jis rašė 1953‑ųjų gruodį. Vėliau pats abejojo, ar tuos saugumo, Lukiškių ir persiuntimo kalėjimuose pieštuku smulkiai primargintus lapus galima pavadinti dienoraščiu. Tai greičiau dienoraštį primenantis laiškas, persiuntimo kalėjime sutiktų vagių-recidyvistų kanalais išsiųstas į laisvę.

Šie lapai man gyvai primena dviejų aukštų narus, langų grotas, sunkias geležines duris ir amžinai pavojingą „vilkiuką“ jose…

Gruodžio 14 d.

Šiandien kameroje – paskutinė diena. Išsiskyrimas toks skaudus ir taip arti. <…> Atsigulęs ilgai svajoju: pro mano akis pamažu slenka Alfonsas,Benius, Vladas, Albinas. Rytoj – teismas. <…> Tik čia, kalėjime, supratau, kas yra tikrasis žmogus ir kas yra žmogiškumas, tik čia supratau, kas yra draugai, tik čia pradėjau atskirti draugus nuo priešų. Supratau, kad kalėjimas – pati geriausia gyvenimo mokykla.

Gruodžio 15 d.

Teismas. Rodos, turėčiau jaudintis, bet iš tikrųjų buvau visiškai ramus. Paskutiniai pokalbiai su draugais, jų patarimai gyvenimui… Laukiu pusryčių, bet greitai tenka nusivilti – atsidaro durų langelis ir sušunka mano pavardę, liepia pasiruošti su daiktais. Susidedu čiužinį, antklodę, vadinamąją pagalvėlę – ir viskas, nes savo jokių daiktų neturiu, tik tai, kuo apsirengęs. Paskutiniai stiprūs vyriški rankų paspaudimai, vyriški bučkiai, dar vienas žvilgsnis išeinant pro duris, ir sudie, kamera ir jūs, draugai, su kuriais tiek daug iškentėta, patirta skriaudų. Iš kameros veda į karcerį, kur, išrengę iki Adomo kostiumo, padaro smulkią kratą, o iš čia – į mašiną, kur jau randu Vitalių, Aloizą L. ir Vytą G. Pavažiavus apie 10 min., mašina sustoja, ir kiekvieną kaip didžiausią nusikaltėlį du kareiviai įveda į salę. Prasideda teismo parodija, mes trumpai atpasakojame savo „nusikaltimus“, teisėjai, advokatai ir prokuroras, pasiūlęs visiems po 25 metus kalėjimo, išeina rengti sprendimo. Mėginame su Vytu kalbėtis, bet kareiviai uždraudžia – toliau kalbamės morze. Kad nejausčiau tokio alkio, pradėjau skaičiuoti. Suskaičiavus iki 2347, atėjo teisėjai ir pradėjo skaityti nuosprendį. Kaip ir žinojau, nuteisė 25 metams kalėjimo, 5 metams ištrėmimo ir 5 metams teisių atėmimo su viso turto konfiskavimu. Jei būtų davę pavalgyti ir sakę, kad už tai dar 5 metus uždės, tai be abejonių būčiau sutikęs – taip mažai į tuos metus kreipiau dėmesio.

Po teismo gerą savaitę iki Kūčių jis praleido Lukiškių kalėjimo kameroje, kurioje jau buvo trys kaliniai – du lietuviai ir lenkas, Gedimino žodžiais, visi labai draugiški.

Gruodžio 24 d.

<…> Dar prieš pietus liepė pasirengti su visais daiktais. Supratau, kad veš į paskirstymo punktą arba tiesiog į lagerį. Vėl išsiskyrimas su draugais <…> nuvedė į pirtį. Kaip supratau, ten buvo vien kriminalinai kaliniai. Kai pasisakiau, kad esu kaltinamas 58 straipsniu, keletas iš jų, ypač rusai, pradėjo nelabai draugiškai šnairuoti. Iš pirties nuvedė į mašiną ir taip pat kartu su kriminaliniais nuvežė į paskirstymo punktą. <…> Pagaliau atėjo paskirstymas į kameras. Vėl klausė, kokiais straipsniais esu kaltinamas, atsakiau, kad 58-1a, 58-10, 58-11. Kaip vėliau supratau, buvo du vagys ir vienas šiaip žmogus. Čia mane atvedė į 35 kamerą, kur aš labai gerai pamačiau vagių psichologiją. Kai kurie jų papročiai man buvo visai priimtini, pvz., įėję į kamerą, tuojau pradėjome bendromis jėgomis naikinti mano ir Vyto maistą. Su Vyto pyragaičiais susėdę atlaikėme Kūčias. Tai štai kokios mano Kūčios šiemet. Nesitikėjau, kad šiais metais jas teks praleisti vagių kompanijoje, kalėjime.

Naujus 1954-uosius Gediminas pasitiko persiuntimo kalėjimu paverstuose Sluškų rūmuose – įsikibęs į grotas ir žiūrėdamas į Nerimi plaukiančias ledo lytis. Po mėnesio, sausio 30 dieną, pajudėjo traukinys, vežęs jį į Rusijos šiaurėje, bekraštėje Komijos taigoje, plytintį priverčiamųjų darbų lagerių rajoną „Viatlag“. Žemę po kojomis Gediminas pajuto išlaipintas kalinių persiuntimo lageryje adresu p. j. (počtovyj jaščik, t. y. pašto dėžutė – E. G.) Nr. 231/13. Lagerių prieš akis bus daug, kai kurie turės ne tik numerius, bet ir konkrečius vardus – Kožimka, Sorda, Nirmič, Peles… Prasidėjo antrasis iš keturių, kaip Gediminas buvo suskirstęs savo būties kelionę, gyvenimų. Pirmasis – tai noras susivokti savyje. Kas aš esu? Kam gyvenu? Ką šiame pasaulyje turiu nuveikti? Tie klausimai galbūt būtų ilgai deginę kitu laiku, kitomis gyvenimo aplinkybėms. Dabar gi jį supanti tikrovė su atėjūnų primesta valdžia, prievarta, smurtu, rodos, pati rėkte išrėkė atsakymą – tik kova už laisvą Lietuvą gali įprasminti tavo dienas! Suradęs bendraminčių, jis kūrė pogrindinę jaunimo organizaciją, spausdino atsišaukimus, parengė ir išspausdino laikraštėlį „Kova“, vaikščiojo ginkluotas anuo iš rusų karininko atimtu pistoletu ir žinojo, jog gyvas nepasiduos. <…> Maksimalizmas, mintis, kad būtina kovoti su neteisybe, nesiskaitant su niekuo, nevertinant gyvybės, nevengiant pavojų, ir šitas gyvenimas galėjo baigtis miške po krūmu, kaip daugelio mano bendraamžių ir mano likimo žmonių. Labai nedaug trūko, kad taip būtų užsibaigę…

(Iš pasakojimo 2009 08 10)