Gediminas Ilgūnas apie keliautoją Antaną Pošką
„Noras pažinti, sužinoti, atrasti man niekad neduoda atilsio, – rašo A. Poška knygos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ pradžioje. – Aš skaičiau visas man pakliuvusias knygas, keliavau po Lietuvą ir po Europą, griebiausi studijuoti visas mokslo šakas… Troškau kažko naujo, nežinomo, dar nesurasto.“
Toks nenuilstantis, amžinai neramus, ieškantis tiesos, trokštantis suvokti esmę ir buvo vienas žymiausių lietuvių keliautojų Antanas Poška (Paškevičius). Netrukus minėsime šio įdomaus žmogaus šimtąsias gimimo metines. Jis gimė 1903 m. kovo 10 d. Pasvalio rajono Gripkelių kaime. Energingas, smalsus jaunuolis neužsibuvo gimtajame užkampyje, nesusitaikė su savo bendraamžių likimu ir išvyko į laikinąją sostinę Kauną, turėdamas tikslą dirbti ir mokytis.
Kaune apsigyveno Ukmergės plente buvusiame „Žiburėlio“ bendrabutyje, statybose įsidarbino pagalbiniu darbininku, vakarais mokėsi. Vėliau dirbo Lietuvai pagražinti draugijos raštinės kurjeriu. Su Draugijos dokumentais apsilankęs pas rašytoją, kunigą J. Tumą-Vaižgantą, pasipasakojo jam apie savo svajones. Šis „vizitas“, A. Poškos atsiminimu, paliko jam labai didelį įspūdį, ir jis nusprendė visomis pastangomis siekti mokslo, pradėjo laisvu klausytoju lankyti Kauno universiteto profesorių paskaitas.
Dar vaikystėje susidomėjęs kelionėmis, kitų kraštų žmonių gyvenimu, šiam potraukiui liko ištikimas visą gyvenimą: troško viską pamatyti savo akimis, patirti, įsitikinti. Ir kiekviena jo kelionė turėjo konkretų tikslą: jis nepripažino keliavimo ,,šiaip sau“, kelionių, kaip poilsio, kaip pramogos. Susidomėjo esperanto kalba, užmezgė ryšius su kitų šalių esperantininkais.
1925 m. A. Poška su dviem draugais dviračiais išvyko į pirmąją kelionę po Lietuvą. Keliaudamas ėmė užrašinėti savo įspūdžius, juos skelbė spaudoje. Su draugais įsigijo motociklą ir juo keliavo po Lietuvą, apvažiavo aplink Baltijos jūrą. Ypač domėjosi esperanto kalba. 1929 m. išleido knygą „Esperanto raktas“.
Pamėgęs keliauti A. Poška nusprendė motociklu pasiekti paslaptingąją Indiją. Ruošdamasis šiai kelionei, susipažino su Matu Šalčiumi. A. Poška tuomet buvo dar niekam nežinomas, jaunas, 26 metų studentas, o M. Šalčius, buvęs mokytojas, tautinio atgimimo dalyvis, žurnalistas, tuomet jau turėjo 39 metus. Pirmojo pasaulinio karo metais M. Šalčius lankėsi Japonijoje, Kinijoje, JAV, kitose šalyse. 1919 m. grįžęs į Lietuvą vėl mokytojavo, buvo vienas šaulių sąjungos organizatorių ir vadų. 1922 m. jis – Lietuvos Telegramų Agentūros ELTA vadovas, 1924–1925 m. – Lietuvos rašytojų ir žurnalistų draugijos vicepirmininkas ir t.t. Išgirdęs apie A. Poškos ketinimą motociklu važiuoti į Indiją, pasisiūlė vykti drauge. Savo motociklo jis neturėjo, jo nevairavo, sutiko būti A. Poškos vairuojamo motociklo keleiviu.
1929 m. rudenį A. Poška ir M. Šalčius iš Kauno per Marijampolę, Kybartus pasiekė Vokietiją ir keliavo toliau pietų kryptimi. Pasiekę Viduržemio jūrą, persikėlė per ją ir toliau keliavo po Egiptą. Per Artimuosius rytus pasiekė Indiją. Kelionėje daugiausia naudojosi šalių, per kurias važiavo, esperantininkų pagalba. Apie šią kelionę ir pasakoja autoriaus knygų „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ serija.
Nemenkas amžiaus, išsilavinimo skirtumas, skirtingas gyvenimo patyrimas ir kelionės tikslų suvokimas tarp A. Poškos ir M. Šalčiaus kėlė tam tikrą įtampą. Didžiosios kelionės metu bendražygiai, kaip neretai pasitaiko, susipyko ir išsiskyrė. M. Šalčius, savarankiškai pasiekęs Indiją, 1933 m. grįžo į Lietuvą, o A. Poška Indijoje pradėjo lankyti Bombėjaus universitetą. Studijuodamas antropologiją, dalyvavo Oksfordo universiteto profesoriaus A. Steino ekspedicijoje po Takla Makanos dykumą, kur profesorius vykdė iki mūsų eros buvusio Šanšanio miesto archeologinius kasinėjimus. Vėliau A. Poška su Kalkutos muziejaus etnografine ekspedicija rinko medžiagą Andamanų ir Nikobarų salose, dalyvavo archeologinėse ekspedicijose.
Iš Indijos išvykęs į Lietuvą, Turkijoje A. Poška buvo įtartas esąs anglų šnipas, suimtas ir uždarytas į kalėjimą. Po daugybės išbandymų ir išgyventų sunkumų buvo ištremtas į Bulgariją. Čia aštuonis mėnesius rinko medžiagą apie J. Basanavičių, tyrinėjo Bulgarijos kalnų olas. Pagaliau 1936 m. pabaigoje, po septynerių metų kelionių, sugrįžo į Lietuvą. Esperantininkai grįžusį į Lietuvą A. Pošką, kaip esperanto kalbos žinovą, išrinko esperantininkų sąjungos pirmininku.
M. Šalčius, grįžęs į Lietuvą, apie kelionę į Indiją 1935–1936 m. aprašė savo įspūdžius, kurie išėjo šešių tomų knygomis „Svečiuose pas 40 tautų“. Knygos susilaukė didžiulio pasisekimo. Tiesa, aprašinėdamas kelionės įspūdžius, autorius visai nemini bendražygio Antano Poškos: pasakojama taip, tarsi jis būtų keliavęs vienas…
A. Poška kelionėje rašė išsamų dienoraštį, užsirašydavo net pokalbius su sutiktais žmonėmis, taip pat nuolat į Lietuvą siuntinėjo straipsnius, kurie sulaukė nemažo susidomėjimo. Susipažinęs su buvusio bendražygio M. Šalčiaus knygomis ir pamatęs, kad tose knygose aprašyti kelionės įspūdžiai ir patyrimas visai kitokie, negu jo paties, be to, raginamas pažįstamų, o kartais ir nepažįstamų, nusprendė apie savo didžiąją kelionę pats parašyti knygų seriją ,,Nuo Baltijos iki Bengalijos”. 1939 m. ,,Sakalo“ leidykla išleido pirmąją šios serijos knygą „Su gervėmis į pietus“, netrukus išėjo ir antroji dalis – „Pas faraonų palikuonis“. 1939 m. jau buvo parašyta ir spaudai atiduota trečioji knyga – „Judėjos slėniais ir aukštumomis”, tačiau po sovietinės Lietuvos okupacijos spaustuvėje jau surinkta knyga buvo sulaikyta ir nepasirodė. Kitos jo sumanytos serijos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ knygos, minimos pirmojo tomo „Žodelyje skaitytojams“, liko neužbaigtos. Pasinaudojant jo tolimesnės kelionės dienoraščiais, įspūdžių bei tyrinėjimų tekstais, spaudoje skelbtais straipsniais, numatoma pasitinkant 100-ąsias jo gimimo metines parengti ir išleisti ir kitas šios serijos knygas.
Savo didžiosios kelionės metu A. Poška Lietuvoje paskelbė straipsnių apie Indijos tautas, jų papročius, atsiminimų apie R. Tagorę, išvertė į lietuvių kalbą jo kūrinių. Nepriklausomybės metais daugiausia spausdinosi „Trimite“, „Akademike“, „Lietuvos aide“ bei kitur.
A. Poškos, kaip ir M. Šalčiaus, išleistos kelionių knygos buvo pirmosios tokio pobūdžio lietuvių autorių knygos ir tapo bestseleriais. Jos buvo ypač populiarios tarp jaunimo, moksleivijos. A. Poškos knygos parašytos lengvu, gyvu stiliumi. Čia spalvingi vaizdai, ryškūs charakteriai, šmaikštūs dialogai. Skaitytojams jos buvo tolimųjų egzotiškų kraštų ir jų žmonių gyvenimo enciklopedija, turėjo didžiulę pažintinę vertę.
Prasidėjusios okupacijos, Antrasis pasaulinis karas į savo verpetą įtraukė ir A. Pošką. Vokiečių okupacijos metais jis pradėjo dirbti bibliotekininku, 1944 m. sovietams užėmus Lietuvą, dirbo LTSR švietimo komisariato bibliotekų skyriaus viršininku. Apie tai A. Poška pasakoja: „1946 m. Švietimo liaudies komisaras J. Žiugžda įsakė iš visų respublikos bibliotekų atrinkti „buržuaziniais laikais” išleistas knygas ir atiduoti popieriaus fabrikui. Aš, kaip bibliotekų skyriaus viršininkas, susiginčijau su J. Žiugžda ir atsisakiau tai vykdyti. Rytojaus dieną pakeliui į darbą mane suėmė“.
Po kalinimo Vilniuje A. Pošką, kaip „liaudies priešą“, „nuteisė“ ir išvežė į Komijos šiaurės lagerius. Taip prasidėjo jo priverstinės „kelionės“. Kalinių stovyklose A. Poška, kaip ir daugelis kitų kalinių, vos nemirė badu. Išlikti padėjo keliautojo patyrimas ir užsigrūdinimas. Dėl išsekimo jausdamas mirties grėsmę, jis ant beržo tošies rašo mintis apie gyvenimo prasmę, žmogaus ieškojimus, meilę ir neapykantą. Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse, 1989 m. šie užrašai ant beržo tošies išleisti knyga „Rekviem“. Tai nuostabi lyrinė, gilaus žmogiško turinio filosofija.
1949 m. iš kalėjimo A. Pošką paleido ir ištrėmė į Vidurinę Aziją. Čia jis, nors ir būdamas tremtinys, dalyvavo archeologinėse ir kompleksinėse ekspedicijose, Oše tyrinėjo Erelių olą. Apie šiuos jo tyrinėjimus 1971 m. išleista įdomi rašytojo J. Skliutausko knyga „Erelių ola“. Iš tremties į Lietuvą A. Poška sugrįžo 1958 m., apsistojo Vilniuje.
Kaip įžymus keliautojas, aplankęs daugelį užsienio šalių, kaip Lietuvos patriotas ir buvęs politinis kalinys, A. Poška visą laiką buvo KGB priežiūroje. Tačiau, nepaisydamas to, nevengė reikšti kritiškos nuomonės apie „tarybinius laimėjimus“, bendravo su jaunimu. KGB Kauno miesto įgaliotinis G. Vaigauskas 1962 m. rugpjūčio 18 d. pranešime komunistų partijos Kauno komiteto pirmajam sekretoriui apie „nacionalistines apraiškas“ kraštotyriniame žygeivių sąjūdyje rašo, kad dėl Vilniaus universiteto studentų ,,užsikrėtimo” nacionalizmu, kalti anksčiau už antitarybinę veiklą teisti asmenys: buvęs žurnalo ,,Naujoji Romuva“ redaktorius Juozas Keliuotis, buvęs jaunimo antitarybinės grupės vadovas Gediminas Ilgūnas ir Antanas Poška, „Lietuvos buržuazinės santvarkos laikotarpiu aplankęs eilę Azijos ir Europos šalių, Indijoje baigęs aukštąjį mokslą“. Toliau sakoma, kad ,,šie nacionalistiškai nusiteikę asmenys stengiasi užmegzti ryšius su jaunimu ir įdiegti jiems nacionalistines pažiūras“.
Man dar vaikystėje teko perskaityti A. Poškos knygas. Mane, kaip ir jį, traukė kelionės, nuotykiai, žavėjo nepažinti kraštai ir žmonės, nepatirti įspūdžiai. Suprantama, troškau susipažinti su įžymiais keliautojais ir su A. Poška. Pradėjęs keliones motociklu, nusprendžiau pasiūlyti pakeliauti kartu ir A. Poškai. 1972 m. su juo ir Birute Ilgūniene motociklu iškeliavome į Kaukazą. Nepaisant artėjančio A. Poškos septyniasdešimtmečio, jis buvo išlaikęs jaunatvišką dvasią, pažinimo troškulį, gyvenimo džiaugsmą. Jis rinko medžiagą rašomai knygai ,,Artojų pėdomis“ ir mūsų kelionėje norėjo papildyti savo stebėjimus, o aš tos knygos iliustravimui žadėjau padaryti nuotraukų.
Žygeivių išlydėti, kelionę ,,Lietuva – Kaukazas – Lietuva“ ankstyvą Joninių rytą pradėjome ant Rudaminos piliakalnio. Per Vilnių, Minską, Kijevą, Rostovą prie Dono pasiekėme Kaukazą. Elbruso viršūnės papėdėje palikę motociklą, pėsčiomis kilome aukštyn. Stebino, kaip lengvai A. Poška kopia aukštyn ir aukštyn, kaip blizga jo akys vėl matant kalnus.
Motociklą kelionėje vairavau aš, A. Poška sėdėjo priekaboje. Kelionė motociklu gana pavojinga, ypač siaurais, vingiuotais kalnų keliais. Žygyje teko patirti visokių nepatogumų, buvome pajuodę nuo dulkių ir automobilių išmetamų dujų, mus degino pietų saulė ir kiaurai permirkdavome nuo lietaus. Miegodavome palapinėje, maistą gaminomės ant kelioninio primuso. A. Poška nesiskundė jokiais sunkumais, visad buvo žvalus, linksmas, viskuo domėjosi.
Aplankę Šiaurės Kaukazą, Gruzinų karo keliu atvykę į Gruziją, aplankę Azerbaidžaną ir Armėniją bei žymiausius jų istorijos ir kultūros paminklus, po trejeto savaičių kelionės nusileidę nuo kalnų, pasiekėme Juodosios jūros pakrantę. Suchumio kurorte nusprendėme pusdienį pailsėti, pasimaudyti. Kurorto pliažas gulte nugultas poilsiautojų. Po kokio pusvalandžio A. Poška ir sako:
– Važiuojam, Gediminai, toliau. Nenoriu čia būti, man pikta, – sakė jis, rodydamas į jūros pakrantėje kiek akys užmato gulinčius poilsiautojus. – Nejaugi šitie žmonės neturi ką veikti, nejaugi jie jau viską gyvenime padarė, kad taip gali ištisas dienas čia drybsoti…
Jam buvo nesuprantamas toks nieko neveikimas, vadinamas poilsiu, nes jis visą gyvenimą ką nors dirbo, ieškojo, kūrė.
Kelionėje patyrėme daugybę įspūdžių ir su A. Poška, kurį vadinome Mokytoju, tapome artimais bičiuliais. Mokėmės iš jo išminties, gyvenimo džiaugsmo.
Per penkias savaites nuvažiavę 8081 kilometrą, 1972 m. liepos 29 d. sugrįžome į Vilnių. Mūsų žygio metraštyje A. Poška įrašė:
„Kelionė baigėsi. Baigėsi visi abejojimai, planai, nes dar greičiau negu motociklas pasiekė namų duris jau naujais šiokiadieniais rūpesčiai užplūdo…
Kelionę planuoti – džiaugsmas.
Kelionę vykdyti – katorga.
Kelionę prisiminti – visko atpildas.
Faktiškai gyvenimas ir yra kelionė. Ciniška iliuzija, kad jį galima bus pakartoti.
Atsiminimai lieka atpildas, kuris, rodos, kur kas vertingesnis už patį faktą. Tai žmogaus vidaus praturtinimas, draugiškumo, kantrybės ir aistrų išbandymas.
Tad kas gi yra kelionė?
Ar tik ne kondensuotas gyvenimas, jo pratęsimas, mokykla, kurioje niekas nemoko, bet išmokstama daug, ko joks mokytojas neišmokys.
Keliauti – reiškia nusipurtyti visas kasdienines, menkavertes, ydingas dulkes, pamiršti smulkias, o kartais ir stambesnes intrigėles, atsinaujinti ir papildyti savo vidinį aš – tapti didesniu žmogumi.“
A. Poška buvo kūrybingas tyrinėtojas, nepaprasto likimo, įdomus žmogus, poetiškos sielos keliautojas ir mokslininkas. Paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį jis tvarkė savo turtingą archyvą, rengė spaudai savo knygas, tačiau sovietinė cenzūra jų nepraleido. Devintajame dešimtmetyje sušlubavo jo sveikata ir po ilgos sunkios ligos jis 1992 m. mirė. Vilniuje, Antakalnio kapinėse prie jo kapo duobės rašytojų kalnelio papėdėje monsinjoras K. Vasiliauskas A. Pošką palydėjo tokiais žodžiais: „Didysis keliautojas užbaigė savo didžiąją gyvenimo kelionę…“
Ant A. Poškos kapo stovi prasmingas liaudies meistro I. Užkurnio sukurtas paminklas – medinis koplytstulpis su žodžiais iš A. Poškos rankraštyje likusios knygos „Artojų pėdomis“:
„Gerojo Dievo vaikai aria žemę, augina gyvulius…
Blogojo Dievo vaikai – plėšikai, teroristai.“
A. Poška – Gerojo Dievo sūnus. Kūrėjas, žmogaus ir žmonijos pažinimo arimų artojas.
Gediminas Ilgūnas
2002 m.
Apie Vasario 16-osios Aktą
(Iš G. Ilgūno kn. Steponas Kairys. Vilnius: Vaga, 2002)
…Visiems bendras Lietuvos Tarybos tikslas buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas, tačiau teko skaitytis su tuo, kad Lietuvą ginklu valdė okupantas. …Taryba su okupacine valdžia vedė derybas dėl nepriklausomybės pripažinimo, tačiau būdama silpnesnioji pusė buvo priversta kalbėti apie to pripažinimo kainą.
Lietuvos Taryba, siekdama Lietuvos nepriklausomybės, bandė išsikovoti iš vokiečių okupacinės valdžios didesnes teises, tačiau vokiečiai nė nemanė suteikti Lietuvai nepriklausomybę, net vengė žodžio ,,nepriklausomybė“ ar ,,Lietuvos valstybė“. Nepavykus susitarti su vietine okupacine valdžia, buvo bandoma užmegzti ryšius su Vokietijos valdžia Berlyne. Tarybos prezidiumo nariai – A. Smetona, S. Kairys ir J. Šaulys – 1917 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į Vokietijos generalinio štabo viršininką Ludendorfą, pareikšdami apie lietuvių tautos siekį atkurti nepriklausomą valstybę. Juos priėmė ir naujai išrinktas Vokietijos reichskancleris G. Hertlingas…
Buvo pasirašytas (vok. kalba) pareiškimas apie Lietuvos nepriklausomybės skelbimą su keturių konvencijų įsipareigojimais amžiniems ryšiams su Vokietija.
Kaunas. 1917 m. gruodžio 10 d. pareiškimas.
Grįžus į Vilnių gruodžio 10-osios pavakare, prasidėjo Lietuvos Tarybos posėdis. Pareiškimo tekstui pritaria ir siūlo patvirtinti P. Klimas, K. Bizauskas, A. Smetona, V. Mironas ir kun. K. Šaulys.
Prieš: S. Narutavičius, J. Vileišis , S. Kairys. S. Kairys siūlo kompromisinį variantą: dokumentą papildyti žodžiais, kad ryšių su Vokietija konvencijų klausimas paliekamas spręsti Steigiamąjam Seimui. Šis dokumentas pasirašomas gruodžio 11-osios data.
Dėl šio svarstymo kilo nepasitikėjimas Lietuvos Tarybos pirmininku A. Smetona. P. Klimas rašė: ,,Dėl Smetonos teko pakalbėti tarp mūsų veikėjų labai nemaloniai…“
Po Naujųjų metų 1918 m. sausio 7 d. Taryba pradėjo ketvirtą sesiją svarstymu, kada ir kaip skelbti nepriklausomybę. Po karštų diskusijų dauguma Tarybos narių balsuoja už S. Kairio siūlymą su pataisymais skelbti nepriklausomybę be įsipareigojimų Vokietijai, Lietuvos santvarkos klausimą palikti Steigiamajam Seimui.
Sausio 26 d. posėdyje toliau svarstomas Lietuvos nepriklausomybės skelbimas. A. Smetona siūlo būtinai patvirtinti gruodžio 11 d. tekstą.
Sutikęs pasipriešinimą, Smetona: „Anuliuojant gruodžio 11 nutarimą, anuliuojama Taryba… Tokiu atveju būti Tarybos pirmininku atsisakau“. Su juo solidarizuojasi J. Šaulys.
Po balsavimo priimama A. Smetonos ir J. Šaulio formuluotė su įsipareigojimais Vokietijai.
Kairys, Narutavičius ir Vileišis praneša, kad apleidžia Tarybą ir išeina. Taip pat pasitraukė rytojaus dieną M. Biržiška. J. Staugaitis pareiškia, kad 4 nariams pasitraukus, Taryba nustoja galios. Panašiais pareiškimais nuo Smetonos siūlyto nutarimo atsiriboja dar J. Vailokaitis, J. Smilgevičius ir jau balsavęs savo balsą atsiima S. Banaitis.
Pasitraukusiųjų iš Tarybos pasipriešinimas nulėmė tai, kad Lietuvos likimas nebuvo atiduotas Vokietijos valiai.
Išaušo ūkanota, beveik lietinga 1918 m. vasario 16 d. Pradžioje susirinko pas J. Basanavičių, bet ten buvo labai šalta. Tada perėjo į Lietuvos komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti būstinę, Didžiojoje g. 30 (vadinamajame Štralio name). Visi suprato, kad daromas lemiamas žingsnis…
***
Nepastebimai jubiliejai tapo gyvenimo kasdienybe.
Tai buvo metas, kai patikėjome, kad esame vieningi, teisingi, kad esame verti laisvės ir galime būti laisvi…
Gediminas Ilgūnas
2002 m.
Vincas Pietaris – draudžiamos lietuviškos spaudos bendradarbis
Lietuviškos spaudos draudimo metu savo kūrybos kelią pradėjo daugelis XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių rašytojų. Tokia buvo ir pirmojo lietuvių istorinio romano autoriaus, rašytojo ir publicisto Vinco Pietario kūrybos pradžia.
V. Pietaris, kaip nedaugelis kitų jo meto lietuvių inteligentų, niekada nesigėdijo savo lietuviškos valstietiškos kilmės ir nekeliaklupsčiavo svetimai kalbai ir kultūrai. Dar vaikystėje, 1864 m. mokydamasis Marijampolės apskrities mokykloje, susidraugavo su jaunesnės klasės mokiniu Petru Kriaučiūnu. Laisvesniu laiku jiedu, suradę nuošalesnę vietą, pasikalbėdavo lietuviškai, nors tuomet mokykloje buvo griežtai draudžiama, net svarstė lietuviškos gramatikos parašymo galimybes. Jų bičiulystė tęsėsi visus mokslo metus.
1865-aisiais V. Pietaris Marijampolės apskrities mokyklą baigė. Gimnazijos čia tuo metu dar nebuvo. Paskutinę dieną mokykloje jis aprašo taip:
„Buvo tai 29 diena birželio, buvo tai petrinių diena 1865 metų. Aš pabaigiau Senpilės klases ir ketinau važiuoti namon ir, atsisveikindamas su Kriaučiūnu, ryžausi pakalbėti su juoju truputį atviriau apie Lietuvą, lietuvius ir lietuvystę. Man jis nurodė vaikiščiu mislijančiu ir panašiu ant manęs. Pašnekis mudviejų buvo neilgas, nes abudu rengėmės namo, bet abudu susišnekėjome budinti lietuvius ir neduoti jųjų versti į lenkus. Taip susitarę pasiskyrėme ant ilgo“.
Taigi dar būdamas paauglys V. Pietaris apsisprendė darbuotis Lietuvos ir lietuvių labui.
Tuo metu lietuvių tautai grėsė išnykimas. Po 1863 m. sukilimo prasidėjo juodžiausias lietuvių tautos istorijos laikotarpis. Dėl sukilimo Lietuva neteko didelės dalies savo dar nenutautėjusios bajorijos, negausios inteligentijos. Šviesiausi, energingiausi, išsilavinę žmonės žuvo arba numalšinus sukilimą buvo išsiųsti į Sibiro rūdynus, arba emigravo į užsienį. Užguitą, dažniausiai beraštį valstietį caro valdžia siekė surusinti, įbrukti stačiatikių tikėjimą. 1864 m. uždrausta lietuviška spauda. Tačiau 1866 m. išėjo caro valdžios administracinis potvarkis, kuris nors ir nurodė Marijampolės gimnazijoje visus dalykus dėstyti rusiškai, bet leido norintiems fakultatyvo tvarka įvesti lietuvių kalbos mokymą.
Po spaudos uždraudimo V. Pietaris išvyko mokytis į Suvalkų gimnaziją, kur viešpatavo lenkiška dvasia. „Tarp savo bendrų vienos klasės lietuvių aš neradau nė vieno, su kuriuo būčiau galėjęs pasišnekėti ir mislimis pasidalinti. Kiekvienas buvo apsvaigintas lenkyste“, – atsiminimuose rašo V. Pietaris. Čia jis savo patriotizmą ugdė skaitydamas T. Narbuto istorinius veikalus apie Lietuvos istoriją, be to, su bendramoksliu Petru Markūza rinko tautosaką.
Baigęs Suvalkų gimnaziją, V. Pietaris 1870 m. įstojo į Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. Universitete studijuojantys studentai lietuviai jungėsi į bendraminčių būrelį. „Mes visi lietuviai pradėjome susieiti ant lietuviškos arbatos, susiėję ir pasišnekėdavome lietuviškai po senovei, ir daineles padainuodavome“, – rašo V. Pietaris. Anot jo, būrelio nariai laikė save susipratusiais lietuviais, pasirengusiais darbuotis Lietuvos labui. Sunešę turimas lietuviškas knygas pas vieną studentą jie įkūrė lietuviškų knygų bibliotekėlę, kurioje buvo A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatika, K. Donelaičio „Metai“ ir kitos knygos. Būrelio nariai, siekdami pasipriešinti lietuviškos spaudos draudimui, nutarė lietuviškai parašyti ir įvairiuose Rusijos miestuose išleisti po brošiūrą ir tuo įrodyti, kad lietuviškos spaudos draudimas yra neveiksnus ir neturi juridinės galios. V. Pietaris pradėjo versti I. Liskovskio „Tris pamokslus apie gaspadorystę“.
1873 m. rudenį V. Pietaris susipažino su įstojusiu į Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą Jonu Basanavičiumi. Netrukus jiedu susibičiuliavo. Apie vieną jų susitikimą V. Pietaris rašo: „Ilgai mudu, likę du vienu, užsisėdėjome mano vargingam, gelsvu popierium išmuštame kambarėlyje. Mušė ir dvyliktą, ir pirmą valandą nakties, o mudu dar vis kuždenomės. Ne sykį po tų gadynių tas gelsvas kambarėlis matė mudu, besikalbančiu arba besėdinčiu ir taip beniūniuojančiu tolimoje šalyje dainas lietuviškos dirvos…
Metai lėkė, mudu brendome. <…> Ranka į ranką, širdis į širdį ėjom ilgą amžių mudu…“
Tuo metu lietuviai, baigę Rusijos aukštąsias mokyklas, Lietuvoje galėjo gauti valdišką tarnybą tik perėję į stačiatikių tikėjimą ir sukūrę rusišką šeimą, kitaip tariant, įrodę savo ištikimybę carui ir jo valdžiai. Todėl daugelis patriotiškai mąstančių, norinčių gyventi Lietuvoje ir darbuotis jos labui jaunuolių rinkosi kunigo, kartais teisininko arba gydytojo profesiją – su pastarosiomis Lietuvoje galėjo verstis privačia praktika. V. Pietaris, baigęs universitetą, mokytojo darbą galėjo gauti tik Rusijoje, bet ne Lietuvoje. Todėl jis universiteto Medicinos fakultete nusprendė įsigyti gydytojo profesiją. Į Medicinos fakultetą perėjo ir J. Basanavičius. Su juo V. Pietaris „visą laiką intymiškiausiai sėbravo“. „Ryšys, kurs mus vienijo, buvo iš didesnės dalies lietuvystė. Pasakos iš praeities mūsų tautos, svajonės apie jos šiosdieninius reikalus ir jos likimą – buvo tai kasdieninė tema mūsų pasikalbėjimų, ne kartą – karštų disputų“, – prisimena V. Pietaris.
Gavęs gydytojo diplomą, jis pradėjo dirbti Novgorodo srities Demiansko apskrities gydytoju, ir ryšys su lietuviais laikinai nutrūko. Jam teko daug važinėti po didžiulę apskritį. Grįžęs namo, jis užsirašydavo patirtus įspūdžius. Čia jis parašė apybraižą apie Demiansko apskritį – „Šiaurinės ežios mūsų tautos ir mūsų kunigaikštystės senovėje“.
O jo bičiulis J. Basanavičius, su kuriuo V. Pietaris susižinodavo laiškais, priverstas įsikurti Bulgarijoje, ruošė dirvą „Aušrai“. 1883 m. V. Pietaris iš J. Basanavičiaus paštu gavo pirmąjį „Aušros“ numerį. 1884 m. ketvirtajame „Aušros“ numeryje, skyrelyje „Knygos apie Lietuvą“, išspausdinta V. Pietario rašyta A. Kirkoro knygos apie Lietuvą recenzija. Tačiau netrukus V. Pietario ir J. Basanavičiaus susirašinėjimui iškilo kliūčių. V. Pietaris iš Demiansko persikėlė į kitą, tolimesnį miestą – Ustiužną. Jis primygtinai kvietė J. Basanavičių atvažiuoti pas jį. „Labai ir labai reiktų mudviem pasimatyt ir pasišnekėt. Ir apie „Aušrą“, ir apie kitus dalykus, ir ant galo pasimatyt, pasišnekėt kaip senovės pažįstamiem sėbram. Jeigu būsi Lietuvoj neužilgo, tai aš prašyčia Tave atvažiuot į Ustiužną pas mane. Šitas pasimatymas yra labai reikalingas“, – rašo V. Pietaris 1884 m. vasario 28 laiške. Jis prašo studijų draugo atsiųsti užsienyje leidžiamų lietuviškų laikraščių ir knygų, rūpinasi „Aušros“ likimu.
Per J. Basanavičių V. Pietaris bando užmegzti ryšį su draudžiamos lietuviškos spaudos leidėjais užsienyje. Būdamas atsargus, jis teiraujasi, ar J. Basanavičius nežino Prūsijoje tokio žmogaus, kuris galėtų kaupti visus išeinančius lietuviškus leidinius. Vieną egzempliorių reikėtų palikti pas tą žmogų, o antrą „ant rizikos“ jam per sieną siųsti paštu. „Katras numeris prašoktų per rubežių – tas ateitų, katras nespėtų, katras užkliūtų – to ir negailėtų, ba da vis antras liktų“, – rašo jis. Siuntinių su lietuviškais laikraščiais ir knygomis V. Pietaris gaudavo ir tiesiai iš J. Basanavičiaus. Viename siuntinyje V. Pietaris rado naują, tik pradėtą leisti žurnalą „Varpas“.
1889 m. į Ustiužną buvo ištremtas poetas, kritikas ir publicistas Adomas Jakštas (tikr. Aleksandras Dambrauskas, 1860-1938). Jis nuo 1884 m. bendradarbiavo „Aušroje“, buvo išleidęs poezijos rinkinį „Dainų skrynelė“. Tai buvo labai išsilavinęs žmogus, mokėjo kelias kalbas, domėjosi literatūra, filosofija. Jis palaikė ryšius su lietuvių draudžiamos spaudos leidėjais ir platintojais, turėjo daug draugų ir bendraminčių Lietuvoje. Ustiužnoje A. Dambrauskas-Jakštas greitai susipažino su apskrities gydytoju V. Pietariu ir susibičiuliavo. Klausydamasis jo vaizdingų pasakojimų apie tėviškę, mokslo metus, gimtojo krašto nutikimus, A. Jakštas paskatino V. Pietarį imtis plunksnos. „Pietaris pasakodavo gyvai, dailia lietuvių kalba, papuošta senoviškais tikrai lietuviškais, bet man negirdėtais žodžiais“, – prisimena A. Jakštas. Jis skatino V. Pietarį rašyti draudžiamai lietuviškai spaudai, tačiau šis būgštavo, sakydamas, kad nė vienos savo „ranka parašytos eilutės negalįs leisti užsieniuosna, nes, rašto paslapčiai aikštėn išėjus, nukentėtų ne tik jis, bet ir jo šeimyna, ko jis leisti neturįs teisės“. Tada A. Jakštas pasisiūlė jo kūrybą perrašinėti pats, originalą grąžinti autoriui, o siųsti nuorašus, pasirašytus slapyvardžiu. V. Pietaris su šituo sutiko, tik manė, jog rankraščius siųsti reikia ne iš Ustiužnos, o iš tolimesnių miestų – Rybinsko, Jaroslavlio. Taip V. Pietaris pradėjo rašyti straipsnius, apsakymus draudžiamai lietuviškai spaudai, pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais, dažniausiai – Savasis. Šiais metais atsinaujino V. Pietario susirašinėjimas ir su J. Basanavičiumi.
1891 m. „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ per kelis numerius buvo atspausdintas V. Pietario straipsnis „Siberija ir jos kaliniai“ (Nr. 1-6). Šiuo straipsniu prasidėjo V. Pietario publicistikos ir beletristikos skelbimas. Tais pačiais metais „Ūkininkas“ išspausdino straipsnį „Pirma ir dabar. Trumpa bet akyva šneka“ (Nr. 9); „Varpas“ – „Senovės pinigai ir jų vardai pas rusus ir lietuvius. Archeologiški-filologiški tyrinėjimai Pruso“ (Nr. 11-12); leidinys „Ūkiškasis kalendorius ant meto 1892“ – „Kas mus aršiausiai žudo“. Nuo šiol minėtuose ir kituose leidiniuose kasmet pasirodydavo po kelis V. Pietario straipsnius. Jo kūryba įvairiuose laikraščiuose buvo spausdinama iki pat mirties, o kai kurie kūriniai – ir po jos.
A. Jakštas Ustiužnoje nuolat gaudavo lietuviškos spaudos. „Laikraščių naujus numerius su Pietario raštais įteikdavau autoriui… Perskaitęs juos, jis nudžiugdavo, pamatęs, kad jo darbas niekais nenuėjo, kad yra skaitomas, kad ir slapta, įvairiuose Lietuvos kampuose. Jam buvo aišku, kad toji laisvoji, carizmo necenzūruojamoji lietuvių spauda stipriai veikia liaudį ir kelia joje tautinį susipratimą. Taigi tos kontrabandos pagavęs, Pietaris vėl imdavosi plunksnos ir rašydavo naujų vaizdelių ir pasakojimų, kurie man vėl tekdavo perrašinėti“, – prisimena A. Jakštas.
A. Dambrausko-Jakšto tremties laikui pasibaigus, jis 1894 m. iš Ustiužnos išvyko. Toliau rūpintis savo kūrinių siuntinėjimu redakcijoms reikėjo pačiam V. Pietariui. Kaip prisiminė duktė Antanina, kai kada „rankraštis būdavo rūpestingai įpakuojamas ir įdedamas į baltos duonos kepaliuko vidų arba į šventinį pyragą ir buvo siunčiamas kaip skanėstų siuntinėlis į Kauną A. Dambrauskui“, kuris rankraščius persiųsdavo toliau.
V. Pietaris matė, kad slapta jo gaunama lietuviška spauda nuolat tobulėja, gausėja autorių. Tačiau laikraščių ir jų autorių kalba buvo labai nevienoda. V. Kudirka „Varpe“ 1889 m. kėlė problemą, kad kiekvienas autorius rašo pagal savo „gramatiką“. V. Pietaris apie tai parašė straipsnį – „Valymas ir teršimas mūsų kalbos“ („Varpas“, 1882, Nr. 4-5).
Atostogų metu V. Pietaris keletą kartų buvo atvykęs į Lietuvą. Būdamas gimtinėje skaitė brolio Kazimiero ir pažangesnių kaimynų, per knygnešį J. Kačergių gaunamą draudžiamą lietuvišką spaudą. XIX a. pabaigoje V. Pietariui gimtinėje lietuviškų laikraščių parūpindavo ir jo sūnėnas, vyresnio brolio sūnus Kazys Pietaris (1880–1916), tuomet platinęs draudžiamą spaudą.
XIX a. pabaigoje Lietuvoje vėl sustiprėjo carinės valdžios represijos, nelegalios lietuviškos spaudos leidėjų ir platintojų persekiojimas. Šiuo laikotarpiu V. Pietaris parašė straipsnį „Padėjimas mūsų tautos XIX amžiuje“. Jame teigiama, kad „kraujais aptaškyta tysojo pradžioje XIX amžiaus Lietuva ir draskė jąją, kas tik norėjo“. Autorius smerkia nutautėjusią Lietuvos bajoriją, kunigų pastangas lenkinti lietuvius per bažnyčią. Pasak jo, paskutinieji tikri tautos didvyriai „paguldė galvas, o tie ką liko, tai buvo ar išgamos bajorai, ar prasti žmonės, miegantieji sakytum. Ne! Nemiegantieji, bet baisiai suvaržyti“. V. Pietaris čia aptaria S. Daukanto, M. Valančiaus kultūrinę veiklą, nagrinėja 1831 ir 1863 m. sukilimų priežastis ir padarinius, lietuviškos spaudos uždraudimą. „Miegančią Lietuvą Muravjovas kirto rimbu, kad net kraujas tiško, ir toji pradėjo busti iš miego.“ Toliau jis rašo: „Galas XIX amžiaus ir pradžia XX sutinka mus, kaipo tautą, galutinai nuvargintą – sunkiame padėjime, bet vis daug geresniame, kaip buvo pradžioje XIX amžiaus <…>. Metas nuo metų viltys mūsų nesimažina, bet augte auga. Ir kas linksmina kiekvieną, tai šitai: jog mes norime mažai, bet drūčiai! Mes neskrajojame ieškodami plačios tėviškės „nuo jūros iki jūrai“, mes ieškome tiktai tiesų, prigulinčių kiekvienam gyvam žmogui. Tame mes turime teisybę akivaizdoje viso svieto ir visų mūsų priešų, tikimės tas tiesas atgauti, užlaikyti ir iš jų naudotis, ar su valia ir noru mūsų priešų, ar be jų valios ir noro – vis tiek!“ V. Pietaris skatina žmones nesėdėti rankas sudėjus, kovoti už savo teises, sakydamas, kad ir mums jos priklauso lygiai kaip ir kitiems. Jis skatina nebijoti ateities, nors ir pripažįsta, „kad ateitis tamsi! Bet nuo mūsų pačių priguli ją šviesią padaryti!“
Šis straipsnis – ne tik lietuvių padėties XIX a. istorinė apžvalga, bet ir programa prasidedančiam XX amžiui.
V. Pietaris visad domėjosi Lietuvos ir lietuvių tautos istorija, jautė istorinių straipsnių trūkumą draudžiamoje lietuviškoje spaudoje. Skaitydamas kaimynų rašytus metraščius, istorinius veikalus, V. Pietaris matė, kaip juose lietuviai dažniausiai niekinami, šmeižiami. „Vokiečių raštuose mes perdėm randame vieną užmanymą: papiešti kuo bjauriausią lietuvių paveikslą.“ Laiške sūnėnui K. Pietariui jis rašo, kad yra perskaitęs daugybę istorinių veikalų. „Būdamas gimnazijoje skaičiau lenkiškas, paskui skaičiau rusiškas, lotyniškas, vokiškų truputį <…> ir visame mačiau tik vieną melą, apgavimą, prapultį dėl mūsų žmonių ir viso kampo.“ Laiške A. Jakštui nurodo, kad skaitydamas P. Dusburgiečio kroniką piktinęsis, – ir ten istorija iškraipyta. „Kitaip ir negalėjo būti, – samprotauja jis. – Nei jie mūsų istorijos nežino, nei būdo nesupranta… nei teisybę rašyti nori…“ V. Pietaris apgailestauja, kad tarp lietuvių neatsiranda rašytojų, kurie norėtų pasinaudoti turtinga savo tėvynės istorija. „Tegul sau per nepratimą prie rašymo ir sykį, ir antrą nepasisektų, bet jau, trečią kartą rašant, vis tik rastųsi vietos… ir labai geros, o ant galo, į kokį penktą sykį rašant, išeitų ar šis, ar tas. Žinomas dalykas, jog dėl tokio darbo reikia ir atsidėjimo, ir visa ko, ko pas mus neatsiranda.“
V. Pietaris, bendradarbiaudamas draudžiamoje lietuviškoje spaudoje, savo kūryba troško žadinti amžininkų, lietuvių skaitytojų savigarbos jausmą, pasitikėjimą savo jėgomis, tikėjimą dvasiniu, kultūriniu ir pagaliau materialiniu atgimimu. 1900-ųjų vasarą, važinėdamas po Ustiužnos apskritį, Jis mintyse pradėjo kurti būsimo istorinio lietuvių romano vaizdus. Vieną vakarą, sugrįžęs nuo ligonio, ant tuščio popieriaus lapo parašė:
„Lietuviai XII šimtmetyje. Istorinė apysaka.
Apie mūsų praeitį seniai-proseniai beveik jokių žinių neužlaikė. <…> Nemanau čia rašyti istorinės monografijos. Pasiryžau čia pabrėžti mūsų praeities paveikslėlį, kaip ta praeitis atrodo mano vaidentuvėje. Galbūt, jog čia rasis ir tūli istorijos faktai klaidingai paduoti; galbūt, jog rasis nemažai ir kitų netobulumų, bet tai jau kitas dalykas. Čia ne istorija, tiktai apysaka, istorijos pagrindu parašyta. Jeigu ji negera, negerai parašyta, susimildami, parašykite geriau! <…> Ne tame svarbumas, jog mano darbas niekam nevertas, tiktai tame, jog nėra kam dirbti.“
Taip prasideda pirmojo lietuviško istorinio romano prakalba. V. Pietario rašomame kūrinyje, kaip ir kituose romantikų romanuose, senovės Lietuva vaizduojama kaip laisvas kraštas: čia nėra baudžiavos, po kunigaikščio Algimanto pergalės tarp žmonių įsigali santarvė ir meilė.
1901–1902 m. V. Pietaris daugiausia dirbo prie rašomo romano. Kūriniui būdingas epinis mąstymas, schemiškas veikėjų traktavimas, intriguojantis siužetas, savita senosios Lietuvos vizija. Atitrūkdamas nuo romano jis rašė ir publicistinius straipsnius, juos spausdino draudžiama lietuviška spauda. 1901 m. „Žinyčioje“ pasirodė jo recenzija „Istoriška verčia istoriško Sienkevičiaus romano „Krzy?acy“ (Nr. 3); 1902 m. ten pat („Žinyčioje“) – „Prasmė ir gražumas dainų“ (Nr. 3-4), „Seniausios žinios. Kionig – kunigas. Trakų vaivadystė. Apie Samogitos prasmę ir gražumą dainų“ (Nr. 4-5); „Tėvynės sarge“ spausdinama jo apybraiža „Iš kelionės“ (Nr. 7-8A, 10-11B).
V. Pietaris, būdamas tik penkiasdešimt dvejų metų, 1902 m. mirė, taip ir nesulaukęs lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Žmona Marija po jo mirties visus likusius lietuviškus V. Pietario rankraščius perdavė tuo metu Peterburge gyvenusiam A. Dambrauskui-Jakštui. Tarp jų – ir romano „Algimantas“ rankraštį. Neskelbtus V. Pietario rašinius A. Dambrauskas ir toliau siuntinėjo įvairiems draudžiamos lietuviškos spaudos leidiniams.
Prieš 100 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šenandore (Pensilvanijos valstija), dviem nedidelėmis knygelėmis kaip žurnalas „Dirva-Žinynas“ išėjo A. Miluko suredaguotos V. Pietario romano „Algimantas, arba Lietuviai XII šimtmetyje. Istoriška apysaka“ pirmos dalys. Romaną pirmieji perskaitė išeiviai. Po keleto mėnesių, jau po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo, romanas paplito Lietuvoje. 1905-1906 m. ten pat buvo išleistos dar trys dalys – visas romanas.
Tarp draudžiamos lietuviškos spaudos bendradarbių V. Pietaris užima svarbią vietą.
„Turėdami prieš akis visus Vinco Pietario raštus, matome, kad jis yra ne tik „Aušros“ patriotinio idealizmo, bet taip pat ir „Varpo“ pozityvizmo atstovas. Smulkieji jo apsakymėliai <…> ir daugelis šiaip jau straipsnių kelia ir nagrinėja visai konkrečius, aktualius to laiko gyvenimo reikalus. Pietaris buvo ištikimas tos gadynės idealistinių ir realistinių idėjų reiškėjas“ (V. Mykolaitis-Putinas. Naujoji lietuvių literatūra. T. 1, K., 1936). Jo publicistiniai ir beletristiniai kūriniai skatino skaitytojus dirbti, veikti, neprarasti vilties atgauti visas žmogaus ir piliečio teises ir laisves, sukurti savo nepriklausomą demokratinę valstybę.
V. Pietario viltys ir siekiai Lietuvoje išsipildė 1918–1920 metais, praėjus šešiolikai metų po rašytojo mirties.
Gediminas Ilgūnas
2004 m.
