Tai atsitiko 1953 metais gruodžio 15 dieną, kai Vilniuje Karinis tribunolas nuteisė Gediminą dvidešimt penkerių metų kalėjimo kančioms.

Dėkoju Ugnei, vakar atsiuntusiai man Gedimino užrašus iš kalėjimo. cituoju jo dienoraštį: „Šiandien sukanka metai kaip aš nuteistas. Štai metai! Per šiuos metus aš tiek daug iškenčiau, tiek patyriau vargo ir skriaudų, kad net aprašyti neįmanoma.“ – 1954 m. gruodžio 15 dieną savo dienoraštyje rašys Gediminas. – „Paėmęs kampą duonos, einu į valgyklą. Pusė dubenėlio sušalusių kopūstų, 2–3 šaukštai košės. Tai mano pusryčiai. O vos papusryčiavus, reikia skubiai rengtis ir eiti prie vartų, darban. Kaukia vėjas, žvangindami retežiais amsi šunes…“

O 1955 m. kovo 29-ąją per gimtadienį parašys: „Man jau devyniolika metų! Šiandien mano gimimo diena. Jau antras metines švenčiu už spygliuotų vielų. Devyniolika metų! Pats gyvenimo smagumas, pats jaunystės dienų karštis. Gražiausius metus esu priverstas praleisti už grotų, už spygliuotų vielų. Žus krūtinėje kunkuliuojanti energija, žus noras mokytis, siekti tobulumo, kovoti už geresnę ateitį… Dėl to, kad supratau tai, ko nesuprato kiti, esu pasmerktas ir priešų, ir kvailų tautiečių… esu niekinamas, nes niekas nesupranta mano svaičiojimų apie jiems nepažįstamą laisvę, idealizmą, laisvas tautas… Esu sunaikintas ir sutryptas, ir tie, dėl kurių viską aukojau, iš manęs juokiasi.“ Kokie kartūs žodžiai, bet tai kartėlio žodžiai iš pirmųjų nelaisvės metų!

Dabar, Paberžėje ištarus „Už mūsų ir jūsų laisvę!“ viskas vėl sugrįžta į savo vietas – laisvė, idealizmas ir laisvos tautos! Tam reikia, kaip mums sakė Tėvas Stanislovas, ne tik sukilusių, bet ir pakilusių žmonių. Savo dvasia kylančių ir kitus keliančių žmonių. Kaip čia nepacituoti ir Povilo Višinskio credo „Kilk ir kelk“, kaip čia nesugrįžti prie Gedimino Ilgūno biografijos ir jo atliktų darbų, kad dar ir dar kartą įsitikintume Gedimino sugebėjimu vėl ir vėl prakalbinti tautiečius ir juos kelti.

Prakalbinti juos ekspedicijomis, knygomis, straipsniais, nuotraukomis, paskaitomis. Ir prakalbinti tautiečiai jam atsidėkos. Jie suteiks Gediminui Ilgūnui teisę balsuoti antrą kartą „Už!“ Tai bus kovo 11-ąją, kai pratęsdamas Paberžėje duotą priesaiką Gediminas Ilgūnas balsuos už vėl atstatomą demokratinę Lietuvos Respubliką.

Bet sugrįžkime prie biografijos faktų: 1936-ųjų metų kovo 29 d. Marijampolės apskritis, Sasnavos valsčius, Kantališkių kaimas, valstiečių šeima – tai gimtinė. Surgučių kaimo pradžios mokykla, Marijampolės vidurinė, 1951 m. – pirmasis suėmimas už pagalbą partizanams. Bet nepilnametis –paleidžiamas. 1953 m. – antrasis suėmimas – ir jau dvidešimt penkeri metai kalėjimo. 1953–1957 m. Viatkos lageriai, Gediminas kerta mišką. Ištraukos iš dienoraščio paliudija tai, ką tenka ten iškentėti. 1957 m. – Nikitos Chruščiovo amnestija – ir vėl laisvė! Kelionė atgal, jau į Kapsuką, čia įsidarbinama cukraus fabrike, vėliau maisto pramonės automatų gamykloje – sąskaitininku, techniku, inžinieriumi, neakivaizdžiai studijuojama Kauno ekonomikos technikume, kurį Gediminas baigia 1967 metais. Ir tuo pačiu jau nuo 1959 m. Gediminas pradeda savo keliones pėsčiomis, dviračiu, motociklu, fotografuoja, rašo, fiksuoja. Įkuria Kapsuko turistų klubą, bet per daug aktyvi veikla nepatinka KGB, dėl to tenka veiklą nutraukti. 1966 m. persikelia į Jonavą, čia tęsia gamybininko karjerą, statybos tresto skyriaus viršininko pareigose. 1967–1976 m. neakivaizdinės studijos Vilniaus universiteto Filologijos ir istorijos fakultete, įgyjama žurnalistikos specialybė. Gediminas įsitraukia į kraštotyrinį judėjimą vėl iš naujo. Ima rašyti straipsnius, knygas. Ir sugrąžina Lietuvai Joną Čerskį, Karolį Chodzką, Vincą Pietarį, Antaną Mackevičių, knygnešius. Organizuoja ekspedicijas aplink Tarybų Lietuvą ir po visą Tarybų Sąjungą.

Mano rankose – keli Gedimino Ilgūno laiškai, man rašyti 1984 metais. Įdomu tai, kad Gediminas kiekvieną savo ekspediciją papuošdavo ex libriu ir pridarydavo daug puslapių, kad pažymėti savo keliones ir siųsti draugams. Ir štai trumpa citata:

„Taigi mes – atkampiausiame Sibiro užkampyje prie „Rūščiosios upės“. Kelionės tema „Kovotojų prieš carizmą iš Lietuvos tremties vietos Sibire“. Jau nukeliavome apie 7 000 km. Mūsų palapinė stovėjo ant Irtyšiaus, Angaros, Lenos, Tunguskos upių krantų…“ Man buvo aišku, kad ne tik apie caro tremtinius čia rašoma, čia rašoma ir apie bolševikmečio tremtinius, nes juos toje ekspedicijoje Gediminas lankė taip pat. 1984 . KGB nepalieka Gedimino. Neatsitiktinai KGB pareigūnai rašo: kad reikia stebėti šitą žmogų, nes kruopščiai atgaivinti istoriją gali tik kilni ir mylintis širdis ir tai gali daug kam pakenkti, štai kaip rašoma KGB pareigūnų ataskaitoje:

„Grįžęs iš įkalinimo vietos, priešiškiems tikslams pradėjo naudoti legalias galimybes – turizmą ir straipsnius spaudoje“. Tiksli charakteristika. Gediminas ir pats parašys: „O aš visą laiką balansavau ant tos, pasak KGB ataskaitų, ribos, už kurios jau vėl grėsė suėmimas, įkalinimas“.

Išties Gedimino KGB nepaliko ir kartą apklausiant Gediminą, jie jį pavadino avantiūristu, vienas tardytojas taip išsireiškė, bet Gediminas šyptelėjo ir pasakė: aš esu avantiūristas, avangardo turistas, esu pažangus turistas budinantis ir keliantis žmonių dvasią. Žinoma, tokiai veiklai labai reikėjo paramos ir šalia buvo puiki pedagogė, lituanistė įkvepianti žmona Birutė Ilgūnienė, buvo puikios dukros – Ugnė, Milda, Stasys, Rasa ir buvo daug draugų, o Gediminas turėjo didžiulį būrį draugų ir tarp disidentų, ir tarp mokslininkų, ir tarp iškilių Lietuvos žmonių.

Taigi antrasis atgimimas Gediminą vėl pakelia ant bangos ir suteikia jam daug energijos. 1988 m. jis tampa vienu iš Jonavos Sąjūdžio grupių kūrėju, išrenkamas Sąjūdžio rajono tarybos pirmininku, vėliau – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariu, dalyvauja programinių dokumentų rengime, mitinguose ir t. t. 1990 m. rinkimuose Rimkų apygardoje jis išrenkamas LTSR Aukščiausiąją Tarybą tampa Kovo 11-osios Akto signataru. Taip prasideda Gedimino politinis kelias. Ir dabar atsimenu, kaip mes rimuodavome: Kviečiam į tribūną, deputatą G. Ilgūną. Ir visada žinodavome, kad deputatas G. Ilgūnas pasakys prasmingus ir išmintingus žodžius.

G. Ilgūnas atstovauja Švietimo, mokslo ir kultūros komisiją, teikia nutarimus dėl Lietuvos Respublikos herbo etalono, Lietuvos valstybinio himno naudojimo reglamento, priimama Lietuvos mokslo koncepcija, Švietimo reformos įstatymas ir daugelis kitų dalykų. Jis tampa Sąjūdžio Centro frakcijos nariu ir seniūno pavaduotoju, kalba mokslo, švietimo, kultūros, istorijos klausimais, aktyviai diskutuoja dėl parlamentinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos, ruošia pranešimus apie iškilius Lietuvos diplomatus ir apie Lietuvos Respublikos Prezidentą Kazį Grinių.

G. Ilgūnas atskleidžia save kaip kairiųjų pažiūrų politikas, demokratas ir problemiškiausius klausimus svarstant niekada neišduoda savo pozicijų. Jau minėjau, du lemtingus jo balsavimus „už“, bet noriu pabrėžti ir patį ryškiausią jo balsavimą „prieš“. Jis vienintelis Aukščiausioje Taryboje balsuoja prieš Nuosavybės santykių atstatymo įstatymą, motyvuodamas tuo, kad po sudėtingų penkiasdešimties gyvenimo tarybinėje santvarkoje metų, toks sprendimas atneš labai daug neigiamų pasekmių ir suskaldys visuomenę. Ir dabar jaučiu kartėlį, kad aš tik susilaikiau. Centro frakcija susilaikė, o jis vienintelis iš frakcijos balsavo prieš. Jis nebijo nei gąsdinimų, nei raganų medžioklės, nei jam lipdomos komunisto etiketės. Jis pasipriešina ir Pirminio privatizavimo įstatymo priėmimui, vadindamas tai liaudies apiplėšimu, o taip pat ir Lietuvą skaldančiai desovietizacijai ir „KGB voratinklių“ rezgėjams. Jo idėjine vėliava tampa šūkiai: „Atgimusiai Lietuvai – nepriklausomybę! Nepriklausomai Lietuvai – demokratiją! Demokratinei Lietuvai – žmonišką gyvenimą!“

Įsiklausykime, kaip šiandien trūksta demokratinei Lietuvai žmoniško gyvenimo. Tokios tvirtos pažiūros atveda jį į socialdemokratų gretas: nuo 1997 m. – LSDP Tarybos narys, nuo 2006 m. – LSDP Garbės narys. Laikas spaudžia ir sunku būtų išvardinti jo veiklą tiek Archyvų direkcijoje, tiek Lietuvos radijo ir televizijos komitete, ir tiek Taryboje, būnant jos pirmininku, jis visą gyvenimą nešė vėliavą, jis buvo – žmogus vėliava. Neatsitiktinai jis į Lietuvą sugrąžino ir Prezidentą K. Grinių ir Vasario 16-osios Akto signatarą, šio akto teksto autorių Steponą Kairį. Šita monografija ir yra paminklas tai epochai ir tiems puikiems iškiliems žmonėms. Šiandien akivaizdu, kad nauja monografija reikalinga ir apie G. Ilgūną.

2011 m. kovo 29 d.
Kalba, pasakyta Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Jokūbo Minkevičiaus 90-ųjų ir Stanislovo Gedimino Ilgūno 75-ųjų gimimo metinių minėjimo LR Seime metu.