Justas Vincas Paleckis

LIŪDESIO GIEDRUMAS

Mirtis, tuo labiau netikėta – visada kraupi, o laidotuvės – sielvartingos ir liūdnos.

Atskridau iš Briuselio naktį iš antradienio į trečiadienį, skubėjau į Gedimino Ilgūno laidotuves. Seno pažįstamo, artimo bičiulio – kartu juk išgyvenome nepamirštamus metus LR Aukščiausioje Taryboje, po to beveik du dešimtmečius kad ir ne taip  dažnai, bet nuolatos susitikdavome. Gerai, atvirai pasikalbėdavome. Trečiadienį rytą važiavau į laidotuvių rūmus Olandų gatvėje, prieš tai spėjęs išgirsti kai kurių kolegų – signatarų įspėjimus: pamatysi ten kai ką keisto, neįprasto…

Erdvioje salėje nebuvo karsto. Vietoje jo – nedidelė, daili akmeninė urna su velionio pelenais. Šalia portretas. Gediminas – kokį visuomet pažinojau: rimtas, susikaupęs su kažkokia vidine šypsena veide. Ant sienų – dar keturios nuotraukos: Gediminas su žygeivio rūbais visai jaunas, po to vyresnis, dar vyresnis… O salės kampe stovi ekranas, kuriame viena po kitos keičiasi nuotraukos, pasakojančios dramatišką ir gražią Gedimino gyvenimo sagą.

Vienas iš kolegų minėjo, kad pirmadienį ir antradienį, kai aš negalėjau būti toje atsisveikinimo patalpoje, ekrane kalbėjo „gyvas“ Gediminas. Įraše, padarytame prieš keletą metų, pasakojo apie savo sudėtingą gyvenimą, apie kovą už laisvą Lietuvą, suėmimus, tardymus, nuosprendžius, įtarinėjimus. Pasakojo be pagiežos, pykčio, su taip jam būdinga giedria nuotaika, santūriu optimizmu.

Antakalnio kapinėse Gediminui buvo lemta pirmajam atgulti į „signatarų kalnelį“, nors jis nepalaikė idėjos apie atskiros vietos išskyrimą Kovo 11-osios akto signatarams. Dar kartą priminė jo gyvenimo vingius, jo tvirtumą kolega Česlovas Juršėnas, nepaprastai jautrią kalbą apie nepaprastą žmogų pasakė kitas kolega – Vytenis Andriukaitis. Nuoširdžius žodžius tarė žygeiviai, mokslininkai… Garbės sargybos kuopos saliutas sudrebino kapinių tylą, ant urnos pabiro Vilnijos smėlis.

Gedimino Ilgūno artimieji pakvietė užkąsti, prisiminti velionį. Bet ir kavinėje tvyrojo ypatinga nuotaika: liūdesys, bet, sakyčiau, ypatingas, vaiskus liūdesys. Vėl ekrane mirgėjo nuotraukos, kuriose Gediminas žygiavo, keliavo, kalbėjo, įrodinėjo… O kai jo dukrai Ugnei prasitariau, kad man draugai minėjo apie tą jo giedrą monologą, galėjome ir jį pamatyti. Tikrai, tai buvo optimistinis pasakojimas stipraus, tiesaus žmogaus, žinančio savo tikslą, nebijančio eiti prieš srovę visais laikais.

Būti laisvas nuo baimės Gediminas išmoko labai anksti, gal tuomet, kai būdamas vos septyniolikos išgirdo nuosprendį: 25-eri metai lagerio. Jo kelias buvo visuomet viena kryptimi – į save ir į Lietuvą. Ėjo drauge su savo knygų herojais: A. Mackevičiumi, V. Pietariu, Čerskiu, K. Griniumi, St. Kairiu, Č. Kudaba… Jau naujaisiais laikais tvirtai stojo prieš konjunktūrišką „vieną vienintelį teisingą požiūrį“ į neseną istoriją. Prisimenu interviu, kuriame į klausimą, ar Lietuva ir lietuviai turi šansų išlikti globaliame XXI amžiaus pasaulyje, atsakė: žmonės ir tautos išlieka kurdami. Tarė tai nedvejodamas – tai seniai žinojo ir taip gyveno pats.

Kai kam, matyt, tos Gedimino laidotuvės neįtiko: kaip čia taip, nematėme jo karste, taip ir nesužinojome, kaip jis atrodė numiręs… Girdėjau ir kitokių atsiliepimų: Gediminas išėjo ypatingai, kaip ir gyveno, kaip žygiavo per Lietuvą, Sibirus ir kitus kraštus. Ir atėjusių atsisveikinti su juo atmintyje jis liks ne gulintis karste, o toks, koks buvo paskutiniame jų susitikime, pokalbyje arba gyvai ir tvirtai pasakojantis apie savo gyvenimo kelią ekrane.

Iš Justo Vinco Paleckio tinklaraščio – 2010 m. balandis.