1863 m. sukilimo vado A. Mackevičiaus takais (1978).
Ekspedicijos užrašai ir fotografijos
2007 m. G. Ilgūnas išleido monografiją Antanas Mackevičius: sukilimo žygiai ir kovos (Vilnius: Versus aureus, 2007. 304 p.). Tai buvo jau tryliktoji autoriaus knyga, kuri tęsė jo pamėgto istorinės biografijos žanro tradiciją.
Pastaba: Įvykių datos pateiktos pagal naująjį (Grigaliaus) kalendorių, o skliausteliuose nurodytos senojo (Julijaus) kalendoriaus datos.
Žygeiviai visą laiką domėjosi 1863 m. sukilimo istoriniais paminklais, sukilėlių atminimu, jų palaidotojimo vietomis. Tai buvo tylus protestas komunistinei valdžiai, pavyzdys, kaip galima ir reikia kovoti už savo laisvę. Vienas ryškiausių tokios pasiaukojančios kovos pavyzdžių buvo 1863 m. sukilimo vadas kunigas Antanas Mackevičius (1828–1863). 1978 m. sukako 150 metų nuo jo gimimo ir 115 metų nuo sukilimo. Šiuos metus nusprendžiau jo atminimui surengti žygį – ekspediciją.
Tai buvo žygis, nes keliavome su palapine, puodais, kitu žygiui ir stovyklavimui reikalingu inventoriumi, laikėmės žygeiviškos tvarkos. Ekspedicija todėl, kad žygio tikslas – remiantis žandarų pranešimais, kautynių su rusų kariuomene aprašymais bei kitais archyviniais, istoriniais šaltiniais, surasti, aprašyti, nufotografuoti A. Mackevičiaus gyvenimo ir jo vadovaujamų sukilėlių žygių ir kovų vietas. A. Mackevičius dalyvavo 22 kautynėse su rusų kariuomene, žuvo daug jo bendražygių, o jis nė karto nebuvo net sužeistas. Didžioji kautynių vietų dalis buvo pamiršta, niekuo nepažymėta ir jau sunkiai surandama. Ruošdamas žygį, pagal istorinius šaltinius parengiau A. Mackevičiaus sukilėlių būrio žygių ir kautynių maršrutą.
Dalį žygio motociklu kartu keliavo vilniečiai Kazys Mackevičius ir Regina Lukoševičienė. Kitą A. Mackevičiaus sukilėlių būrio žygių dalį automobiliu, motociklu, pėsčiomis keliavau vienas. Teko nukeliauti apie du tūkstančius kilometrų. Daugelyje A. Mackevičiaus sukilėlių kautynių vietų dar radau senų XIX a. gimusių žmonių, iš savo senelių ir prosenelių žinojusių sukilėlių kautynių vietas, žuvusių sukilėlių kapus. A. Mackevičiaus gimtinėje dar tebegyveno Mackevičiai. Ekspedicijos metraštyje aprašiau A. Mackevičiaus sukilėlių žygių kelią, surastas kautynių vietas, sukilėlių kapus, viską nufotografavau. Po ekspedicijos surinktą užrašytą medžiagą perdaviau Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriui, parengiau nuotraukų albumą. Toji medžiaga panaudota ir šioje knygoje.
Žygį-ekspediciją pradėjome dviem motociklais: vieną jų vairavau aš, ant užpakalinės sėdynės sėdėjo žmona Birutė Ilgūnienė, kitą vairavo Kazys Mackevičius, jo keleivė buvo Regina Lukoševičienė. Žygis prasidėjo nesėkme. Važiuojant netoli Jonavos sprogo mano vairuojamo motociklo padanga, motociklas tapo nevaldomas ir kritome ant kelio. Gerai, kad buvome su šalmais – jie mus išgelbėjo. Tačiau Birutė buvo netekusi sąmonės – smegenų sutrenkimas, lūžo mentės kaulas. Pravažiuojančiu automobiliu ją išvežėme į ligoninę. Aš „atsipirkau“ sumušimais, mėlynėmis ir nubrozdinimais. Kadangi kritimo metu ir motociklas, ir aš „apsilamdėme“, rytojaus dieną į žygį išvažiavau savo automobiliu „Zoporožec“, o K. Mackevičius ir R. Lukoševičienė – motociklu.
Žygį-ekspediciją Antano Mackevičiaus 1863 metų sukilėlių būrio vietomis pradėjome Paberžėje.
Po 1863 m. sukilimo caro valdžia Paberžės dvarą iš sukilimo rėmėjo barono S. Šilingo atėmė ir atidavė caro valdininkui Tichiejevui. Naujasis dvaro savininkas pasirodė esąs gana pažangių pažiūrų žmogus, Paberžėje įsteigė mokyklą, tiesa, rusišką, kurioje mokiniai buvo nemokamai maitinami. Nusprendęs Paberžės dvarą parduoti, Tichiejevas dvaro žemę pardavinėjo buvusiems šio dvaro baudžiauninkams – lietuviams, o ne rusų kolonistams, kaip tuo metu buvo rekomenduojama. Dėl to Paberžės apylinkės išliko lietuviškos, čia iš kartos į kartą buvo pasakojama apie Paberžės kunigo Mackevičiaus žygius ir kovas.
Po Antrojo pasaulinio karo Paberžės dvaro medinis rūmas sunyko. Gelbėti jį nuo visiško sugriuvimo savaitgaliais ėmėsi Panevėžio ir Kauno kraštotyrininkai.
Geriausiai išsilaikė A. Mackevičių menančios Paberžės bažnyčia ir klebonija. Bažnyčioje tebebuvo A. Mackevičiaus kunigavimą atmenanti aplinka: altorius, klausykla, kurioje A. Mackevičius klausydavo išpažinčių, sakykla, iš kurios A. Mackevičius sakė savo garsųjį paskutinį pamokslą.
Prie bažnyčios stovinčioje klebonijoje pokario metais buvo apgyvendintos kelios atsitiktinės, degtinę pamėgusios šeimos. Klebonui Tėvui Stanislovui paliktas tik vienas kambarys. Klebonijoje apsigyvenus Tėvui Stanislovui, tos šeimos viena po kitos iš klebonijos išsikėlė. Netoli bažnyčios stovėjo medinė špitolė – joje Tėvas Stanislovas įkūrė bažnytinių rūbų ir reikmenų muziejų. Paberžės apylinkėse išliko įžymaus šio krašto dievdirbio V. Svirskio koplytstulpių, kuriuos Tėvas Stanislovas ėmėsi saugoti.
Bolševikmečiu A. Mackevičiaus Paberžė tapo dvasinio pasipriešinimo totalitariniam komunistiniam režimui centru. Tėvo Stanislovo rūpesčiu netrukus po jo atvykimo į Paberžę bažnyčios šventoriuje iškilo pirmasis kuklus paminklas sukilimo vadui. Po kurio laiko Paberžės kapinėse pastatyti paminklai čia palaidotiems sukilimo dalyviams: A. Mackevičiaus būrio vėliavnešiui Juozui Damalakui, sukilėliui Ignui Stakauskui, broliams Račkauskams.
Tėvo Stanislovo tvarkomos Paberžės kapinės tapo unikaliu panteonu. Mirusiųjų atminimas čia pažymėtas prasmingais tautodailės paminklais. Čia pastatyti paminklai „Protėviams“, „Užmirštiems“, „Negrįžusiems“, „Tiems, kurie mirė jauni“ ir t. t. Nešventintame, apleistame kapinių kampe, kur anksčiau buvo laidojami nespėti pakrikštyti mirę kūdikiai, savižudžiai, pastatytas paminklas su užrašu „Nusivylusiems“… Paberžės kapinės pamažu tapo unikalia, vienintele tokia Lietuvoje mirusiųjų pagerbimo vieta.
Rūpindamasis krašto praeitimi ir A. Mackevičiaus atminimu, Tėvas Stanislovas kaupė bažnytinius ir pasaulietinius praeities eksponatus, surado knygą su A. Mackevičiaus ranka padarytu įrašu. Laikui bėgant, bažnyčia, klebonija, špitolė tapo unikaliu muziejumi. Pats Tėvas Stanislovas klebonijoje įkūrė biblioteką. Joje buvo nepriklausomos Lietuvos leidinių, periodikos, kuri tuo metu buvo „įkalinta“ specfonduose. Be to, klebonijoje jis, pagal senovinio liaudies meno pavyzdžius, iš pradžių pats, vėliau su pagalbininkais pradėjo kalti metalines saulutes ir jas dalijo Paberžėje apsilankiusiems žmonėms. Tokių saulučių, jo žodžiais, padarė ir išdalino apie 20 tūkstančių… Ir „šviečia“ jos ir kaimo troboje, ir miesto butuose, ir iškeliavusios svetur byloja apie mūsų tautos kančią ir viltį.
Tėvas Stanislovas Paberžės klebonijoje rengė muzikos ir poezijos vakarus. Ypač jo buvo mėgstamas poetas R. M. Rilkė – jį vertė į lietuvių kalbą, skaitė vokiškai ir lietuviškai. Šie vakarai, kaip ir kita Tėvo Stanislovo veikla, skatino dvasingumą, kvietė pasiaukojimui, darbui dėl savo krašto, dėl jo žmonių. Tam tikra prasme Tėvas Stanislovas tęsė Antano Mackevičiaus kovą už laisvę ir nepriklausomybę, už socialinį teisingumą, tik neginkluota forma. Laikas parodė, kad šiuo atžvilgiu, kaip ir kitais atvejais, Lietuva laisvę ir nepriklausomybę visuomet saugojo ir ugdė savo dvasioje, ir laisvę iškovojo ne ginklas, o dvasia.
Tuomet, žygio pradžioje susipažinę su Paberže, vakare ant Liaudės upės kranto pasistatėme palapinę. Išsivirę vakarienę su bendražygiais Kaziu ir Regina dar ilgai kalbėjomės apie Paberžės klebono Antano Mackevičiaus čia paliktus pėdsakus. Kitą rytą A. Mackevičiaus sukilėlių būrio maršrutu išvažiavome į Miegėnus. Už miestelio pietų pusėje teka nedidelis upelis Varnabalis ir prasideda Sosių miškas. Į šį mišką 1863 m. kovo 20 d. atžygiavo A. Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai. Už šio miško prie Naujaberžės kaimo kovo 27 d. įvyko pirmosios būrio kautynės su rusų kariuomene. Miegėnų apylinkės gyventojų teiraujuosi, kaip pasiekti Naujaberžės kaimą. Man paaiškina, kad šis kaimas – į pietus nuo Miegėnų. Per mišką iki jo apie šešis kilometrus, tačiau nuvažiuoti nėra galimybės, reikia eiti pėsčiomis arba važiuoti aplink, per Šlapaberžę. Važiuojame.
Per Zacišių kaimą pro to paties pavadinimo mišką pasiekiame Naujaberžės kaimą. Jis baigia išnykti, likusi tik viena sodyba, kurioje gyvena Patapų šeima. Lankomės pas juos, teiraujamės, ar yra ką nors girdėję apie čia vykusias sukilėlių kautynes su rusų kariuomene. Jie patvirtina, kad iš senų žmonių yra apie tai girdėję, kad kautynės vykusios tarp miško ir dvarelio, kurio pėdsakai – seni medžiai dar išlikę. Jokio šių kautynių ženklo kaime nėra, niekas, niekada čia ir nesilankė, apie šias kautynes nesiteiravo, niekas jų nepažymėjo.
Naujaberžės kaimas tuo metu priklausė Dotnuvos mokslinio tyrimo institutui, o greta esantys Naujaberžės ir Zacišių miškai – Šlapaberžės girininkijai.
Iš Naujaberžės kaimo A. Mackevičiaus sukilėlių būrio maršrutu keliaujame į Ažytėnų ir Lenčių kaimus, kur 1863 m. balandžio 1 d. vyko sukilėlių ir A. Mackevičiaus būrio kautynės su rusų kariuomene. Šioje vietoje, deja, jokio ženklo, menančio sukilėlių kautynes, neradome.
Toliau A. Mackevičiaus maršrutu išvykome į Truskavos miškus.
Važiuodami į Truskavą, atvykome į Šėtą, kur 1863 m. balandžio 14 d. lankėsi Z. Sierakauskas, vykdamas perimti vadovavimą ginkluotoms sukilimo pajėgoms. Netoli Šėtos – buvęs Kėdainių apskrities dvarininko H. Veličkos Pašumerio palivarkas. Jame susirinkę vaivadijos, pavietų, parapijų atstovai ir sukilėlių stovyklų ryšininkai laukė atvykstančio Z. Sierakausko, kuris juos supažindino su tolesniais sukilimo kovos planais. Pašumerio dvaras, stovintis prie kelio tarp Šėtos ir Aristavos, sunykęs, pagrindinio dvaro pastato nelikę, šiuos įvykius regėjo tik seni dvaro medžiai ir išlikę ūkiniai pastatai. Jokio ženklo, žyminčio 1863 m. sukilimo įvykius, čia nėra.
A. Mackevičiaus sukilėlių būrys, balandžio 18 d. miškuose prie Truskavos prisijungęs prie Z. Sierakausko rinktinės, išžygiavo link Raguvos miškų. Dabar keliaudami A. Mackevičaius sukilėlių žygio maršrutu per Ramygalą, Jotvainius atvažiavome į miškų apsuptą Genėtinių kaimą. Prie šio kaimo Z. Sierakausko ir A. Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai 1863 m. balandžio 21 d. sumušė rusų kariuomenės dalinį. Jokio šių kautynių ženklo nei kaime, nei prie jo nėra, nežino apie šias kautynes ir kalbinti senesnieji Genėtinių kaimo gyventojai. Tačiau toliau, Velykių apylinkės Raguvos miške, yra pažymėti žuvusių sukilėlių kapai, esantys Raguvos girininkijos 58 kvartale. Ant stogastulpio užrašyta: „Čia palaidoti 1863 sukilėliai“.
Po kautynių prie Genėtinių kaimo sukilėlių rinktinė išžygiavo link Raguvėlės ir Karsakiškio, link Žaliosios girios masyvo. Čia dvarininkui Karpiui priklausiusiame miške balandžio 26 d. įvyko Z. Sierakausko, A. Mackevičiaus ir kitų jų vadovaujamų sukilėlių kautynės su rusų kariuomene. Rusų kariuomenės karo veiksmų žurnale nurodoma, kad kautynės vyko pelkėtame miške prie eiguvos.
Su Karsakiškio mokytoju – kraštotyrininku P. Tamošiūnu išsiaiškiname, kad minima eiguva buvo dabartiniame Kakūnų (Karsakiškio apyl.) kaime, esančiame prie drėgno, pelkėto Melnikapievio miško. Šio kaimo gyventojas Petras Rudzinskas (gim. 1907 m.) papasakojo, kad jo tėvas eiguvą pirko iš buvusio rusų armijos karininko. Eiguvos pastatas buvo statytas iš rąstų tik kirviu, vietoj langų buvo lentomis uždengiamos angos. Prie eiguvos augo didelis, senas ąžuolas.
Eiguvos pastatas nugriautas 1925 m. Sukilėlių kautynių vieta niekuo nepažymėta. Tik tautinio atgimimo laikotarpiu, 1989 m., kraštotyrininko P. Tamošiūno pastangomis pastatytas paminklas šių kautynių atminimui.
P. Tamošiūno padedami Žaliojoje girioje radome ir sukilimo paminklų. Stumbriškio girininkijos 64 kvartale stovi paminklas dviem nužudytiems sukilėliams. P. Tamošiūnas papasakojo, kad grybaudamas miške aptiko kauburėlį su kryžiumi. Iš buvusio sukilėlio Jono Rudžio sūnaus Antano, gim. 1880 m., prie miško gyvenusio, P. Tamošiūnas sužinojo, kad toje vietoje buvo apsistoję sukilėliai. Čia besiilsinčius juos netikėtai užklupusi rusų kariuomenė. Du paimtus į nelaisvę sukilėlius kareiviai čia pat pakorė ir užkasė. Žmonės toje vietoje pastatė kryžių. P. Tamošiūno iniciatyva išvirtusio senojo kryžiaus vietoje pastatytas originalus paminklas su užrašu: „Nežinomi sukilėliai, kovoję už laisvę ir žemę“.
Šio krašto sukilėlis Steponas Rudys buvo paimtas į nelaisvę ir išvarytas į Rusiją. Po daugelio metų grįžęs į tėvynę, gimtinėje rado su šeima gyvenantį brolį Joną, kuris Stepono gyventi nepriėmė. Tada Steponas apsigyveno netoli namų buvusioje pirtelėje, ten ir mirė. Palaidotas Palaukių kaimo (tarp Karsakiškio ir Tiltagalių) kapinėse. Kapas bėgant metams išnyko. Šiose kapinaitėse P. Tamošiūno rūpesčiu prie Stepono brolio Jono Rudžio kapo pritvirtinta plokštė byloja, kad šiose kapinėse palaidotas ir buvęs sukilėlis Steponas Kopūstas…
Žaliojoje girioje 1863 m. buvo sukilėlių maisto ir ginklų atsargų sandėliai, jų vadinti „Klėtelėmis“. Rusų karinių veiksmų žurnalas nurodo: „Žaliojoje girioje netoli Stumbriškių rasta 28 šautuvai, 16 šaltų ginklų ir t. t.“ Mūsų ekspedicijos metu (1978 m.) tai buvo Lėvens (Karsakiškio) girininkijos 53 kvartalas. P. Tamošiūnas, norėdamas šią vietą įamžinti, surado senos klėties duris, atgabeno į sukilėlių sandėlių vietą ir iš jų sukomponavo įdomų sukilėlių sandėlių paminklą. Įrašas virš klėties durų byloja: „Klėtelės“. Čia 1863 m. buvo sukilėlių maisto ir ginklų sandėliai“. Ant klėties durų įrašė: „1863 sukilimas atgaivino laisvės ilgesį“. Antroje durų pusėje pritvirtinta lenta su užrašu: „Žaliosios girios sukilėlių būriui vadovavo E. Liutkevičius, čia lankėsi žymiausias visos Lietuvos sukilimo vadovas A. Mackevičius“. Greta durų esančioje paminklinėje lentoje įamžinti čia veikę sukilėliai: Bernardas ir Vaclovas Vidugiriai, Silvestras Kopūstas, Augustinas, Povilas ir Steponas Rudžiai, Cerkesas Karalius, Breivė ir kiti. P. Tamošiūnas papasakojo, kad sukilėlio S. Kopūsto vaikaitis atidavė jam perduoti mokyklos muziejui savo senelio – sukilėlio kardą, kuriuo apsiginklavęs jis kovėsi su rusų kariuomene Biržų girios kautynėse, prasimušė iš apsupimo ir su A. Mackevičiumi atžygiavo atgal į Žaliąją girią.
Iš Karsakiškio atvažiavome į giliai Žaliojoje girioje įsiterpusį Velniakių kaimą, kuriame stovyklavo 1863 m. sukilėliai. Šiame kaime gyvenę du prie „Klėtelių“ paminėti sukilėliai – Bernardas ir Vaclovas Vidugiriai. Jau minėtas sukilėlio sūnus Antanas Rudys iš tėvo girdėjo, kad jis Velniakiuose pas Vidugirį klausęs sukilėlių vado A. Mackevičiaus pamokslo, matęs, kaip A. Mackevičius „blagoslavojo“ Velniakių vaikus. Kita Velniakių senolė E. Poškienė (gim. 1911 m.) iš savo senelės girdėjo, kad sukilimo metu Velniakiuose buvo daug „vajaunų vyrų“, jie čia linksminosi, šoko ir dainavo. Aloyzo Vidugirio iš Velniakių surinktoje medžiagoje, kad jo senelio name sukilimo metu kurį laiką buvo apsistojęs A. Mackevičius. Gaila, senojo Vidugirių namo jau neradome – jį dabartinis sodybos šeimininkas J. Vidugiris nugriovė 1977 metais. Tebestovėjo tik senojo namo kaminas. Prasidėjus tautiniam atgimimui, P. Tamošiūno iniciatyva 1989 m. Velniakiuose sukilimo atminimui pastatytas paminklas.
Anuomet nuo Žaliosios girios Z. Sierakausko vadovaujami sukilėliai, tarp kurių buvo ir A. Mackevičiaus būrys, per Subačių, Viešintas ir Andrioniškį nužygiavo į Anykščių miškus. Čia prie Teresboro palivarko (kitur vietovė vadinama greta esančio Knebių kaimo pavadinimu) 1863 m. balandžio 28 – gegužės 3 d. buvo karinė sukilėlių stovykla. Iš Žaliosios girios į Anykščių miškus atvažiavome ir mes.
Rasti miškuose pasimetusį Knebių kaimą, buvusio Teresboro palivarko vietą, nebuvo paprasta. Nežinojo jo ir Anykščių rajono kultūros paminklų apsaugos inspektorė. Po netrumpų paieškų su A. Vienuolio-Žukausko muziejaus vedėjos T. Mikeliūnaitės ir vietinių gyventojų pagalba pagaliau mes –sukilėlių stovyklos vietoje. Važiuoti į šią vietą reikia vieškeliu nuo Leliūnų miestelio vakarų kryptimi. Sukilėlių stovyklos vieta yra kairėje nedidelio upelio Taurožės pusėje, 5 kilometrai nuo plento Anykščiai–Rokiškis.
Knebių kaimas ir buvęs Teresboro palivarkas buvo erdvioje tarp miškų plytinčioje laukymėje. Palivarko vietą žymi tik senų medžių alėja. Baigiančiame išnykti Knebių kaime po Antrojo pasaulinio karo buvo trys sodybos: Medišauskų, Sabaliauskų ir Strumilų. Strumilai sodybą buvo nusipirkę iš anksčiau čia gyvenusių Dilių. Tarybiniais metais šio Anykščių šile pasimetusio kaimo gyventojus iškėlė į aplinkines gyvenvietes. Kaime liko gyventi tik broliai Marijonas ir Kazimieras Strumilos.
K. Strumila papasakojo, kad apie tai, jog šiame kaime per „lenkmetį“ buvusi sukilėlių stovykla, jaunystėje jam pasakojęs dvarininkas Velmusas iš Elmininkų. Lankydamasis čia, jis K. Strumilai parodęs vietą, kur stovyklavimo metu tarp senų, storų pušų stovėjo sukilimo vaivados Z. Sierakausko štabo palapinė. Tai aukštumėlė, esanti apie 200–300 m. į vakarus nuo kraštinės sodybos. Senosios pušys iškirstos, bet žymu jų kelmai. Pasak K. Strumilos, sukilimo metu čia stovyklavo labai daug raitų ir pėsčių sukilėlių, jie darė įvairias pratybas, o po kelių dienų iš čia išžygiavo.
Sukilėlių stovyklos vieta mūsų ekspedicijos metu nebuvo pažymėta. Tačiau 1986 m. čia pastatytas didelis akmeninis paminklas, tebestovintis ir dabar. Tiesa, XX a. devintajame dešimtmetyje iš Knebių kaimo iškėlus Strumilas, gyventojų šiame kaime nebeliko, buvusi didelė miško laukymė užsodinta mišku. Lankantis šioje vietoje 2005 metais, buvusio Knebių kaimo, Teresboro palivarko vietoje jau augo nemažas miškas. Buvusio palivarko vietą, Medišauskų, Sabaliauskų, Strumilų sodybų vietas dar buvo galima atpažinti iš likusių senų sodybų medžių…
Z. Sierakauskas sukilėlių stovykloje prie Teresboro palivarko savo kariuomenę padalijo į tris kolonas. Vienai jų, kurioje buvo beveik tūkstantis vyrų, buvo pavesta vadovauti A. Mackevičiui. Jo vadovaujami sukilėliai per Svėdasus, Kamajus, Rokiškį, Pandėlį, Papilį nužygiavo į Biržų girią. Keliaudami šiuo A. Mackevičiaus sukilėlių kolonos maršrutu, jokių sukilėlių pėdsakų neradome.
Z. Sierakausko ir B. Koliškos vadovaujamoms sukilėlių kolonoms susitikimas buvo numatytas netoli Biržų girios esančiame Medeikių kaime. Kaimas tebėra. Jame 1863 m. sukilimo metu buvo sukilėlius persekiojusių rusų kariuomenės generolo I. Ganeckio štabas, tačiau ekspedicijos metu jame jokių sukilimo pėdsakų rasti nepavyko.
Nuo Medeikių iki Gudiškių kaimo, kuriame vyko 1863 m. gegužės 8 d. kautynės, apie 7 kilometrus. Didžiausių 1863 m. sukilimo kautynių vietoje yra paminklas čia palaidotiems žuvusiems sukilėliams. Po kautynių prie Gudiškių kaimo vienkiemio eigulys Petrauskas, padedamas kitų aplinkinių kaimų vyrų, pamiškėje, kur buvo daugiausia kautynėse žuvusiųjų sukilėlių kūnų, iškasė didelę duobę ir juos palaidojo. Ant broliško kapo pastatė medinį kryžių. Po metų, 1864-aisiais, žuvusiųjų atminimui prie savo trobos pastatė koplytstulpį, kuris išstovėjo daugiau nei šimtą metų. 1978-aisiais man (G. I.) renkant medžiagą apie A. Mackevičių, koplytstulpis prie Petrauskų namo tebestovėjo, tačiau devintojo dešimtmečio pradžioje kažkur dingo.
XX a. buvusios eiguvos vietoje gyveno eigulio Petrausko vaikaitis Leonas. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, sukilėlių palaidojimo vietą jis aptvėrė medine tvora. 1938-aisiais minint sukilimo 75-ąsias metines, vietoj griūvančio kryžiaus ant broliško sukilėlių kapo savivaldybės iniciatyva pastatytas betoninis paminklas su užrašu: „Garbė karžygiams, kritusiems sukilimo kovose 1863.V.5–7 dėl Lietuvos laisvės“. Iki Pirmojo pasaulinio karo Gudiškių kaimo miško laukymėje buvo tik viena Petrauskų sodyba. Nepriklausomybės metais čia buvo trys sodybos, gyveno keturios šeimos: vienoje sodyboje Leonas Petrauskas, kitoje – Jono ir Stasio Petrauskų šeimos, trečioje – Stapulioniai. 1978 m. ekspedicijos metu dar buvo išlikusios visos sodybos, tačiau gyveno tik Petronė Stapulionienė (g. 1914), kuri papasakojo savo atsiminimus. 2006 m. Gudiškių kaimo laukymės, kur vyko didžiosios kautynės, jau nėra, viskas užžėlę mišku.
Po kautynių Gudiškių kaimo laukymėje A. Mackevičiaus vadovaujama sukilėlių kolona, taip pat kautynėse išblaškyti ir I. Leskauskio surinkti sukilėliai per Biržų girią nužygiavo link Šniurkiškių palivarko. Šia kryptimi vežė ir sužeistą Z. Sierakauską. Miške prie šio palivarko įvyko antrosios 1863 m. sukilimo kautynės Biržų girioje. Nuo Gudiškių iki Šniurkiškių palivarko apie 19 kilometrų. 1863 m. per drėgną ir niūrią Biržų girią nuo Gudiškių iki Šniurkiškių ėjo prastas, pelkėtas keliukas. Dabar nuo Gudiškių iki Šniurkiškių didžiąja Biržų girios proskyna nutiestas geras žvyrkelis, kuriuo ir atvažiavome į Šniurkiškių kaimą, apsuptą iš visų pusių miško.
Šniurkiškių kaime teberadome išlikusias dvi sodybas. Vienoje jų gyveno Jonas Baronas (gim. 1900 m.) su dukra ir žentu ir kitame namo gale – Šimonių šeima. Antroje sodyboje įsikūręs eigulys Jonas Baronas, pirmojo sūnus. Senasis J. Baronas žinojo, kad netoli jų kaimo, miške, ant Unglių (Anglių) aukštumos 1863 m. vyko sukilėlių kautynės su rusų kariuomene. Dabar ten pastatytas paminklas, prie kurio mus nuvedė J. Barono žmona. Paminklas stovi toje vietoje, kur žuvo sukilėliai, ant Unglių ( Anglių) kalno. Į šią vietą nuo didžiosios Biržų girios proskynos veda nedidelis keliukas. Jis yra netoli magistralinės dujotiekio linijos, kertančios didžiąją Biržų girios proskyną. 1938 m. pastatytas ant Anglių (Unglių) kalno betoninis paminklas toks pat kaip ir Gudiškių kaime, su tokiu pat užrašu „Garbė karžygiams, kritusiems sukilimo kovose 1863.V.5-7 dėl Lietuvos laisvės“. Šalia – Gedimino stulpų ženklas. Prie paminklo, gedėdamas čia žuvusių vyrų, šnara didelis, senas klevas. Rusų kariuomenei prie Šniurkiškių palivarko pradėjus sukilėlių stovyklos puolimą, iš jos su kitais sužeistaisiais buvo išvežtas ir Z. Sierakauskas. Vieni istoriniai šaltiniai nurodo, kad Z. Sierakauskas buvo suimtas Kraštų dvare, kiti – kad Skrebiškio palivarke.
Nuo Šniurkiškių kaimo didžiąja Biržų girios proskyna važiuojame į pietryčius. Nuvažiavus apie 12 kilometrų – Kraštų kaimas. Už keturių kilometrų nuo Kraštų – Skrebiškis (ne Skrebiškiai, esantys link Papilio). Kaime išlikę buvusio dvarelio – palivarko pastatai, seni medžiai. Šio kaimo senolis Jonas Šarka pasakoja, kad XIX a. čia stovėjęs medinis rūmas. Šio amžiaus pabaigoje ar XX a. pradžioje jis nugriautas, o jo vietoje pastatytas mūrinis dvaro pastatas, kuris tarybiniais metais sudegė. Dabar tebestovi tik jo griuvėsiai. Paskutinė šio dvarelio savininkė buvo tokia Kamarauskienė, kuri ir pasakojusi J. Šarkai, kad 1863 m. sukilimo metu šiame dvarelyje buvęs paimtas į nelaisvę sukilimo vaivada Z. Sierakauskas.
Po kautynių prie Šniurkiškių palivarko iš rusų kariuomenės išsiveržę I. Leskauskio ir A. Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai antrąją gegužės mėnesio pusę nužygiavo atgal į Vidurio Lietuvą. Pailsėję ir pergrupavę jėgas, jie išžygiavo į Žemaitiją pasitikti T. Lapinskio jūrinės ekspedicijos su savanoriais, ginklais ir amunicija. Per Eržvilką, Pagramantį, Šilalę (Raseinių apskr.), Rietavą (Raseinių apskr.), Tverus (Telšių apskr.), Žarėnus, Luokę (Šiaulių apskr.) sukilėliai pasiekė Užvenčio miškus. Čia jie birželio 2 (gegužės 21) d. surengė pasalą rusų kariuomenei. Birželio 6 (gegužės 25) d. sukilėliai su rusų kariuomenės rinktine kovėsi prie Tytuvėnų (Raseinių apskr.). Po šių kautynių sukilėliai išžygiavo link Šeduvos (Šiaulių apskr.) ir toliau – į Panevėžio apskrities apylinkes. Jų maršrutu Raseinių, Jurbarko, Tauragės, Šilalės, Telšių, Kelmės rajonų keliais iškeliavome ir mes. Tačiau sukilėlių žygio pėdsakų šiose apylinkėse neaptikome. Tik netoli Tytuvėnų girininkijos sukilėlių kautynių vietoje radome pastatytą paminklą. Tytuvėnų girioje, apie 5 km nuo miestelio, yra paminklinis akmuo vieno sukilimo vado Z. Citavičiaus žuvimo vietoje.
Toliau keliaudami sukilėlių žygio vietomis, atvykome į Raseinių rajono Žaiginio miestelį. I. Leskauskio ir A. Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai 1863 m. birželio 19 (7) d. netoli Žaiginio prie Koterlio dvaro kovėsi su majoro Zorgerio vadovaujamu rusų kariuomenės daliniu. Žaiginyje išsiaiškinome, kad Koterlio dvaras buvo Šunkepių kaime, apie 3 km nuo Žaiginio.
Šunkepių kaime suradome Sofiją Karabinaitę, gimusią 1892 m., garsaus knygnešio Juozo Karabino dukrą. Jos tėvas, gimęs 1852 m., sukilimo metu ėjo dvyliktus metus ir, pasak jos, sukilimą gerai prisiminė. O jos senelę, tėvo motiną, sukilimo metu ištiko žiaurus likimas.
Sofijos senelė tuomet buvo dar jauna, labai veikli, drąsi moteris. Prasidėjus sukilimui, ji išgirdo, esą ponai nori išlaikyti baudžiavą. Tada ji, nors ir būdama nėščia, raita išjojo pas Kauno gubernatorių prašyti, kad valdžia jų kaimą iš baudžiavos paleistų. Jai grįžus iš Kauno, Katerlio dvare buvo apsistoję sukilėliai, „miatiežninkai“. Dvaro pono įsakyti bernai moterį už tai, kad jojo pas gubernatorių, pakorė. Pirmiausia bandė uždusinti tvoros žardžiais, bet ji buvo labai tvirta, gyvybinga moteris, ir tai padaryti bernams nepavyko. Tada ir pakorė.
– Štai po tuo beržu pakorė, – rodydama į toliau nuo sodybos augantį medį, pasakojo S. Karabinaitė.
Palaidojęs žmoną Sofijos senelis nuėjo į Šiluvą užpirkti mišių už nužudytąją žmoną. Grįždamas į Šunkepių kaimą, sutiko Katerlio dvaro link žygiuojančius rusų kareivius. Tada prie dvaro ir įvyko sukilėlių ir rusų kautynės, kuriose žuvę sukilėliai buvo palaidoti Šunkepių kaimo kapinaitėse. Vėliau kapinaitės buvo užsodintos mišku ir jų vietą žymėjo tik vienas išlikęs kryžius.
Sofijos senelė, matyt, nežinojo, kad du Katerlio dvaro pono sūnūs buvo išėję į sukilimą, kad būtent sukilėliai kovojo už greitesnį ir veiksmingesnį baudžiavos panaikinimą… O užaugęs nužudytosios sūnus Juozas Karabinas tapo žymiausiu savo apylinkių knygnešiu, kovotoju prieš carinę priespaudą…
Keliaudami sukilėlių žygių vietomis, atvykome į Pašušvį. Ant Šušvės upės kranto, prie dviejų didžiulių topolių radome lentelę, žyminčią, kad čia palaidoti 1863 m. sukilėliai. Vietinis gyventojas Antanas Rašys (gim. 1904 m.) mums papasakojo, kad jo tėvas, gimęs 1852 m., gerai prisiminė sukilimą ir jam pasakojo, kad prie Pašušvio buvusiame Viktorynės dvare gyveno caro generolas Ertelis. Prasidėjus sukilimui jis paprašė apsaugai kazokų, su kuriais kovojo kunigo Antano Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai. Kautynių metu keturi sukilėliai, tarp kurių buvo ir klierikas Jonas, pakliuvo į rusų nelaisvę. Kareiviai ant Šušvės upės skardžio juos sušaudė ir užkasė.
Po sukilimo ant jų kapo žmonės pasodino keturis topolius. Du jų išgriuvo, o du dar tebežaliavo. Žmonės tą upės skardį vadino Klierijono (klieriko Jono) vardu. Anksčiau, sako, važiuojant pro šią vietą, ypač naktį, baidydavęsi arkliai…
Iš Pašušvio atkeliavome į Montviliškį. 1863 m. birželio 24 (12) d. I. Leskauskio ir A. Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai prie Montviliškio (Kauno apskr.) kaimo susikovė su pulkininko Čertkovo vadovaujamu kariuomenės daliniu. Montviliškyje suradome seniausius kaimo gyentojus Cironkus. Elena Cironkienė (gim. 1893 m.) papasakojo, kad jos senelis Juozas Župerka pats dalyvavo sukilime ir A. Mackevičiaus būryje kovėsi su rusų kariuomene prie Montviliškio. Pralaimėjus kautynes, jis pabėgo, vėliau slapstėsi.
Kautynės vyko į vakarus nuo kaimo esančiame Cironkų lauke tarp Dotnuvėlės upės ir Krakių miško. Žuvusius sukilėlius užkasė kautynių vietoje, kuo nors pažymėti tą vietą rusų valdžia neleido. Cironkai, ardami lauką, rasdavo ginklų nuolaužų, arklių pasagų ir t. t. Tuos radinius atidavė Montviliškio mokyklai. Ekspedicijos metu (1978 m.) ši kautynių vieta nebuvo pažymėta, tačiau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1992 m. kautynių atminimui čia pastatytas paminklas.
Sukilimo istorijoje minimos ir I. Leskauskio bei A. Mackevičiaus vadovaujamų sukilėlių kautynės su rusų kariuomene 1863 m. liepos 27 (15) d. prie Šaravų (Kauno apskr.) kaimo. Kautynės vyko pamiškėje, kur augo senas didelis ąžuolas. Tas ąžuolas, gamtos paminklas, yra netoli Cinkiškio girininkijos Vincentavos eiguvos (Ivoniškių k. Kunionių apyl.). Prie jo radome pritvirtintą koplytėlę kautynių prie Šaravų kaimo atminimui. Kažkur ten buvę palaidoti kautynėse žuvusieji sukilėliai, tačiau jų palaidojimo vietos ženklų nebėra. Šaravų kaime tebestovi 1933 m. sukilimo 70-mečiui pastatyta medinė bažnyčia.
1863 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais A. Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai su rusų kariuomene kovėsi prie Bistrampolio (Panevėžio apskr.) kaimo, prie Kėdainių, prie Būdos (Panevėžio apskr.) kaimo, prie Krekenavos (Panevėžio apskr.), prie Pušaloto (Panevėžio apskr.), prie Butnelaukio (Panevėžio apskr.) kaimo, prie Šimonių (Ukmergės apskr.) valsčiaus Gegužinių kaimo, Kaizerlingo miške prie Šilagalio (Panevėžio apskr.) kaimo, tačiau šiose vietose jokių kautynių pažymėjimo vietų neradome. Kai kurie Panevėžio apskrityje į nelaisvę paimti sukilėliai buvo nužudyti Panevėžyje. Jų atminimui prieš bažnyčią pastatytas paminklas.
Įspūdingas paminklas žuvusiems sukilėliams stovi Šventybrastyje (Kėdainių raj.), kur spalio 20 (8) d. A. Mackevičiaus sukilėlių būrys kovėsi su kapitono Rudanovskio vadovaujamu rusų kariuomenės daliniu. Ant paminklo šis užrašas: „Žuvusiems 1863 m. sukilėliams. Garbė nugalėtiems! Paminklo šone įrašai: „Čia užkasti 75 sukilėliai, žuvę nuo žiaurios rusų (bolševikmečiu iškirtus žodį „rusų“ jo vietoje įrašyta „caro“) rankos. Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“.
Paskutinės A. Mackevičiaus vadovaujamų sukilėlių kautynės su rusų kariuomene 1863 m. lapkričio 26 (14) d. vyko Povietavos miške prie Lebedžių (Kauno apskr.) kaimo. Prie kelio tarp Lebedžių ir Karalgirio kaimų radome paminklą čia palaidotiems žuvusiems A. Mackevičiaus sukilėliams. Karalgirio kaimo gyventoja Adelė Barkauskienė (gim. 1909 m.) papasakojo, kad toje vietoje, kur dabar stovi tarybiniais metais pastatytas akmeninis paminklas, anksčiau stovėjo trys mediniai kryžiai.
Baigdamas žygį A. Mackevičiaus ir jo sukilėlių būrio žygių ir kovų vietomis, atvykau į Vilkijos apylinkes. Iš istorinės medžiagos žinodamas A. Mackevičiaus suėmimo aplinkybes, norėjau surasti tą vietą, kur suimtas sukilimo vadas, tą trobą, jeigu ji būtų išlikusi, kurioje jis buvo užkluptas.
Daugeliškių apylinkės Ringovės kaimo gyventoja Gabrielė Bradauskaitė (gim. 1917 m.) mums papasakoja, kad jos tėvas Juozas Bradauskas (gim. 1861 m.) jai ne kartą pasakojo iš savo tėvo, jos senelio, girdėjęs, kad sukilimo vadas kunigas Antanas Mackevičius buvo užkluptas ir suimtas čia netoliese, name prie kelio Kaunas–Jurbarkas, kuriame dabar gyvena Juzefa Ignatavičienė. 1863 m. šiame name gyveno eigulys Petraitis. Kai rusų kareiviai A. Mackevičių užklupo Petraičių troboje, J. Bradausko bendraamžė Marijona Petraitytė dar gulėjo… kailinių rankovėje. Anksčiau ši vieta buvo vadinama Ringovės palivarku.
Juzefa Ignatavičienė (gim. 1903 m.), pagal pirmąjį vyrą – Laurinaitienė, iš karto pareiškė, jog pagal jos vyro tėvo ir senelio atsiminimus, kunigas A. Mackevičius buvo užkluptas šioje, XIX a. pirmoje pusėje statytoje troboje. „Man tas kunigas vis sapnuojasi. Atsistoja va šitaip tarpduryje ir sako: Kodėl mane visi užmiršo? Aš už Lietuvą, už laisvę galvą padėjau, o niekas manęs nenori prisiminti net čia, kur mane maskoliai užklupo. Kodėl mane visi užmiršo? Stovi vis taip tarpduryje tas kunigas Mackevičius ir kalba“, – porino senutė Juzefa.
Tai, kad A. Mackevičius buvo užkluptas šiame name, iki manęs J. Ignatavičienės niekas neklausinėjo, niekur apie tai nebuvo rašyta. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad troba, kurioje buvo užkluptas A. Mackevičius, stovėjo netoli smuklės. Aprašomu metu jokios smuklės jau nebuvo, tačiau į vakarus nuo J. Ignatavičienės trobos prie kelio radome pastato pamatų liekanų – ten, matyt, ir stovėjusi toji minima smuklė. Užrašęs J. Ignatavičienės atsiminimus, suimto A. Mackevičiaus keliu iš Ringovės kaimo per Vilkiją, Raudondvarį su prisijungusiais bendražygiais iškeliavau į Kauną. Žygį-ekspediciją baigėme Kaune prie paminklinio akmens spėjamoje A. Mackevičiaus nužudymo vietoje.
Šia ekspedicija kelionės A. Mackevičiaus žygių ir kovų vietomis nesibaigė. Keletą kartų specialiai važiavau į vietas, kuriose dar nebuvau buvęs. Be to, į A. Mackevičiaus žygių ir kovų vietas keletą kartų buvo rengiamos ekskursijos, kurias vesdamas tas vietas rodžiau sukilimu ir jo vadu besidomintiems žmonėms. 1978 m. rudenį Kauno literatūros muziejaus darbuotojos Paulinos Balčikonytės ir Kauno kraštotyrininkų prašymu vedžiau ekskursiją, kurioje dalyvavo apie 90 žmonių. Šioje ekskursijoje dalyvavo ir Kauno medicinos instituto studentas, būsimasis politikas, 1990 m. Kovo 11-osios nepriklausomybės Akto signataras Vytenis Andriukaitis, kuris A. Mackevičiaus suėmimo vietoje pasakė patriotinę kalbą, ne vienoje vietoje prie sukilėlių kapų dainavo lietuvių liaudies dainas. Šioje ekskursijoje eilių apie sukilimą ir sukilėlius parašė ir paskaitė tuomet dar tik vidurinės mokyklos abiturientas poetas Vaidotas Daunys.
Keletą kartų lankantis Ringovės kaime ir kalbantis su namo, kuriame buvo užkluptas A. Mackevičius, šeimininke, kilo mintis įamžinti A. Mackevičiaus suėmimo vietą – prie J. Ignatavičienės namo A. Mackevičiaus atminimui pastatyti koplytstulpį. Gauti šiam sumanymui komunistinės valdžios leidimą buvo beviltiška: tai būtų buvę priešiška komunistinei ideologijai, o be valdžios leidimo pastatyti kryžiai, koplytstulpiai ir kitokie atminimo ženklai buvo griaunami, naikinami. Reikėjo rizikuoti – viską daryti slapta, nebūnant tikriems, ar pastatytas koplytstulpis nebus nugriautas.
Nuvažiavęs pas J. Ignatavičienę, gavau jos sutikimą prie namo, darželyje, A. Mackevičiaus atminimui pastatyti paminklą. Vilniuje gyvenantis įžymus liaudies meistras Ipolitas Užkurnys už simbolinį užmokestį sutiko iškalti koplytstulpį. Ant jo pasiūliau iškalti ir tuometiniam pavergtos Lietuvos laikmečiui tinkančius žodžius: „Antanui Mackevičiui, žuvusiam už savo ir mūsų laisvę“. Mūsų ekspedicijos dalyvių, keliautojų grupelė suaukojo pinigų. I. Užkurnys pasirodė supratingas, nesiteiravo, nei kas organizuoja šio koplytstulpio statymą, nei kur jis stovės. 1981 m. iškalė monumentalų, daugiau kaip 4 metrų aukščio ąžuolinį koplytstulpį. Mūsų bendražygis vilnietis Jonas Burkvydas Kaluškevičius parūpino automobilinį kraną ir sunkvežimį, įkėlė koplytstulpį ir atvežė prie J. Ignatavičienės trobos. Iškėlę paguldė kieme, apklojo šakomis, kad jo nesimatytų, paprašė šeimininkės niekam apie jį nepasakoti.
1981 m. birželio 6 d. mūsų žygeivių būrys atvyko pas J. Ignatavičienę statyti koplytstulpio. Tai vilniečiai Burkvydas ir Regina Kaluškevičiai, Juozas ir Danguolė Kaziukoniai, Kazys Mackevičius, kauniečiai Leonas Staskevičius, Paulina Balčikonytė, Angelė Juškevičiūtė iš Vievio, Pranas Dailidė iš Žeimių miestelio Jonavos rajone, iš Jonavos Birutė Ilgūnienė ir šių eilučių autorius. Su tėvais buvo ir vaikai. Atsivežėme reikalingus įrankius: kastuvus, virves.
Žinojome: jei statant koplytstulpį mus užkluptų komunistinė valdžia, milicija ar KGB – geruoju mums tas nesibaigtų. Į kalėjimą gal ir nepasodintų, tačiau nemalonumų, tardymų neišvengtume. Kas visą šią akciją organizavo? Kas koplytstulpį kalė? Kas, kokiomis transporto priemonėmis atvežė? Kas jį statė? Ir t. t., ir t. t. Svarbiausia – niekais nueitų visas sumanymas, I. Užkurnio darbas. Todėl savo automobilius palikome gerokai toliau nuo J. Ignatavičienės namo, prie kurio, kaip ir A. Mackevičiaus laikais, augo miškas. Jeigu kas – buvome pasirengę pasinaudoti jo prieglobsčiu.
Darželyje prie namo iškasėme duobę. Atvilkę koplytstulpį, parišę virvėmis, pradėjome kelti. Svėrė jis daugiau kaip toną. Prie koplytstulpio pagrindo į duobę įleidome butelį, kuriame buvo įdėtas koplytstulpio statymo aprašymas. Moterys koplytstulpį, kad tiesiai stovėtų, laikė įtemptomis virvėmis, vyrai su kastuvais užpylė iškastas žemes, sutvirtino.
Tuo metu prie namo privažiavo lengvasis automobilis, iš jo išlipo vyras. Pradėjome dairytis į mišką. Jeigu jis – valdžios atstovas, tai būtų mūsų darbo pabaiga… Vyras pasisveikino ir nieko nesakęs nuėjo į trobą. Netrukus šeimininkė pristatė jį man – tai buvo Kaune gyvenantis jos sūnus. Širdis atlėgo. Atvažiavusysis pasirodė labai korektiškas, nieko neklausinėjo, pasisiūlė padėti.
Pastatę koplytstulpį, susikaupę paskaitėme A. Mackevičiaus priešmirtinio laiško ištraukas, P. Balčikonytė pagiedojo senovinę istorinę raudą. Ant paminklo iš tolo švietė iškalti A. Mackevičiaus atminimui skirti žodžiai. Prie koplytstulpio nusifotografavome. Prie Nemuno papietavome, paprašėme trobos šeimininkės J. Ignatavičienės apie mus niekam nepasakoti ir atsisveikinę, palinkėję sėkmės, išsivažinėjome į namus.
Valdžios atstovai, pas J. Ignatavičienę atvažiavę po poros dienų, aiškinosi, kaip čia atsirado tas paminklas, kas jį pastatė. J. Ignatavičienė jiems sakė, kad „atvažiavo ponai iš Vilniaus ir pastatė“. Kokie ponai? J. Ignatavičienė tvirtino: „Geri ponai… Ponas Jonas, ponas Petras… Pinigų už paminklo pastatymą neprašė“. Daugiau, sakė, nieko nežinanti… Pasakojo, kad jai vis sapnuodavosi tas sukilėlis, tas kunigas, tai ji džiaugiasi, kad jam čia paminklą geri žmonės pastatė.
– Prisisapnavo dabar vėl man tas kunigas. Atsistojo tarpduryje ir sako: „Tai ačiū Lietuvai, kad mane, mano auką prisiminė, man paminklą pastatė. Dabar jau ramiai galėsiu ilsėtis… Tegul stovi, vaikeliai, tas paminklas… Man ramiau bus gyventi, ramiau numirti“.
Nežinau, kokie „valdžios žmonės“ buvo pas J. Ignatavičienę ir „kokiame lygyje“ sprendė koplytstulpio likimą, bet jis liko stovėti.
Jau gerokai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1998 m. rugsėjo 19 d., tuometinės Kauno rajono valdžios „pastangomis“ A. Mackevičiaus suėmimo vieta buvo „atrasta“ iš naujo, ir Ringovės kaime prie jau seniai mirusios J. Ignatavičienės namo su didelėmis iškilmėmis čia buvo A. Mackevičiaus atminimui atidengtas paminklinis akmuo. Buvo daug svečių iš Kauno ir Vilniaus, didžiai patriotiškų kalbų, tik nei J. Ignatavičienė, nei prie akmens stovintis koplytstulpis, nei jo kūrėjas ir statytojai nebuvo minimi. Priežastis? – jie nepriklausė tuomet valdžiusiai partijai… Tenka apgailestauti, kad lėšų namo, menančio A. Mackevičiaus tragišką likimą, remontui nebuvo rasta. Pusė jo jau nugriauta.
Tarp Vilkijos ir Seredžiaus stovintis I. Užkurnio 1980 m. iškaltas koplytstulpis ir po nepriklausomybės atkūrimo pastatytas akmuo mena tragišką sukilimo vado Antano Mackevičiaus kovų pabaigą. „Čia turėtų apsilankyti kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis ir savo akimis įsitikinti, kad net niūriausiais carizmo laikais buvo bebaimių žmonių, išdrįsusių mesti iššūkį galingajam pavergėjui. Tik tokių žmonių dėka išaušo Vasario 16-oji, tik A. Mackevičiaus pasekėjų dėka sulaukėme Kovo 11-osios“.
A. Mackevičiaus atminimui skirta 1978 m. ekspedicija ir jo atminimo populiarinimas labai nepatiko komunistiniam saugumui, populiariai vadinamam KGB. Buvau tardomas, „auklėjamas“, KGB darbuotojai padarė išvadas: „Kalbi apie sukilėlių kovą prieš caro valdžią, o galvoji apie kovą prieš tarybų valdžią. Ir kurstai!“ Ką gi – šiuo atveju jie buvo teisūs.
Ypač buvo prasminga ir aktualu prisiminti sukilimo vado A. Mackevičiaus ir jo bendražygių kovą už laisvę ir nepriklausomybę komunistinės priespaudos metais. Jo kovų prasmė buvo ypač suaktualinta, kai į A. Mackevičiaus Paberžę buvo paskirtas buvęs disidentas, politinis kalinys kunigas Mykolas Dobrovolskis – Tėvas Stanislovas. Tam tikra prasme jis, tiesa, taikiomis priemonėmis tęsė A. Mackevičiaus kovą už žmogaus teises, už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Po 1978 m. ekspedicijos iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kiekvienais metais po kartą kitą teko vesti ekskursijas, išvykas sukilimo vado A. Mackevičiaus gyvenimo ir kovų vietomis. Ypatingą įspūdį visiems palikdavo apsilankymas A. Mackevičiaus ir Tėvo Stanislovo Paberžėje. Kiekvienas tokios išvykos dalyvis iš jos grįždavo kitoks: akivaizdžiai susipažinęs su mūsų protėvių kova už savo ir mūsų laisvę, grįždavo dvasiškai sutvirtėjęs, patriotiškesnis. Komunistinės valdžios metais Antano Mackevičiaus kova ir auka skatino žmones minėti ir gerbti kovotojų už laisvę ir nepriklausomybę atminimą, semtis iš jų tikėjimo būsima Lietuvos laisve. 1988 m. vasarą vedant ekskursiją A. Mackevičiaus žygių ir kovų vietomis, ekskursijos dalyviai Paberžės kapinėse ant sukilėlio Igno Stakausko kapo išvydę kuokštą žolių, puolė jas ravėti.
Gražu būtų gyvenimą nugyventi taip, kad žmonės be jokių raginimų nuo velionio kapo imtų ravėti piktžoles…
A. Mackevičiaus Paberžėje 1978-ųjų metų ekspedicijos metu tuometinis bažnyčios klebonas, Tėvas Stanislovas į A. Mackevičiui skirtos ekspedicijos metraštį įrašė:
„Prie to altoriaus, kur Jis meldėsi, prašau Viešpaties, kad įvyktų Jo pranašystė – kils kitas Mackevičius. Matau, ji įvyko – kilo ne vienas, bet daug, daug Mackevičių…“
Gyvenimas parodė: ir Antanas Mackevičius, ir Tėvas Stanislovas buvo teisūs. Kilo daug mūsų tautos šviesulių, pagaliau Atgimimo pakelta Lietuva išsivadavo iš svetimųjų priespaudos.
Menant už laisvę ir nepriklausomybę sudėtas aukas, reikia prisiminti ir vieną iškiliausių sukilimo vadų, už savo idealus atidavusį gyvybę. Mes nežinome Antano Mackevičiaus kapo. Tačiau niekad tenebūna pamiršta jo idėja, jo kova. Jo atminimas – nepriklausoma, demokratinė Lietuvos valstybė.
