Julius Beinortas

Gedimino Ilgūno žygiai ir kovos

Gediminą Ilgūną pažįstu kaip aistringą keliautoją, žygeivį nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio. Ne kartą yra tekę ir susitikti turistiniuose žygiuose, ir keliauti kartu… 1988–1989 m. bendravome Sąjūdžio mitinguose, pagaliau 1990 m. tapome Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Akto signatarais. Šiaip ar taip, pasakoti apie Ilgūną galima daug.

Nuo pat ankstyvos jaunystės Stanislovo Gedimino Ilgūno asmenybė ir veikla buvo neatskiriama nuo Lietuvos istorijos, nuo tautos kovų už tiesą ir laisvę. Pirmą kartą tik dėl savo jauno amžiaus išvengęs realios bausmės už antitarybinę veiklą ir pagalbą partizanams, vėliau,  nors buvo teisiamas, kalinamas, persekiojamas, vis tiek tęsė kovą už lietuvybę.

Gediminas Ilgūnas gimė 1936 m. kovo 29 d. Marijampolės apskrities Sasnavos valsčiaus Kantališkių kaime valstiečių šeimoje. Mokėsi Surgučių kaimo pradžios mokykloje, Sasnavos progimnazijoje, Marijampolės vidurinėje mokykloje. 1951 m. keturiolikos metų kartu su tėvu MGB buvo suimtas už antitarybinės literatūros laikymą ir platinimą, už pagalbą partizanams. Tėvas nuteistas 25 m. laisvės atėmimo, sūnus dėl nepilnametystės tuokart iš kalėjimo buvo paleistas. Mokydamasis vidurinėje mokykloje jis suorganizavo antitarybinę jaunimo grupę, atnaujino ryšius su partizanais. Už šią veiklą 1953 m. buvo suimtas ir taip pat nuteistas 25 metams kalėti. 1957 m. paleistas iš kalinimo vietos jis jau neberado tėvo, kuris mirė, vos grįžęs iš lagerių. Gediminas, atgavęs laisvę, grįžo Marijampolę, dirbo cukraus fabrike, autotransporto kontoroje, maisto pramonės automatų gamykloje sąskaitininku, techniku, inžinieriumi. 1966 m. persikėlė į Jonavą, dirbo inžinieriumi statomoje azoto trąšų gamykloje, 1968-1990 m. buvo Jonavos statybos tresto skyriaus viršininkas. Dirbdamas neakivaizdžiai mokėsi, 1967 m. baigė Kauno ekonomikos technikumą, 1967-1976 m. Vilniaus universitete studijavo Istorijos ir filologijos fakultete, 1976 m. gavo žurnalisto diplomą.

Nuo 1959 m. laisvalaikiu, per atostogas pėsčiomis, dviračiu, motociklu, automobiliu kaip žygeivis kraštotyrininkas keliavo ir vedė būrius bendraminčių po Lietuvą, po Sovietų Sąjungą. Surengė daug ekspedicijų, joms vadovavo, rinko medžiagą apie lietuvių istorijos ir kultūros pėdsakus, apie žymius Lietuvos žmones. Organizavo ekskursijas, lankė Lietuvos istorijos ir kultūros paminklus, diegė tėvynės meilę. 1988 m. buvo vienas Sąjūdžio kūrėjų Jonavoje, Sąjūdžio Seimo narys, Sąjūdžio rajono tarybos pirmininkas. 1990 m. išrinktas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatu, Aukščiausiojoje Taryboje dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos pirmininku. 1993–1997 m. buvo Lietuvos archyvų departamento generalinis direktorius, vėliau – direkcijos vadovas. 1997–1998 m. jis – Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas, nuo 1998 m. – Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos direktorius. 1993–1996 m. buvo Lietuvos radijo ir televizijos valdybos, vėliau – tarybos pirmininkas.

G. Ilgūnas – Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, signatarų klubo valdybos narys. Nuo 1991 m. – Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas, nuo 1999 m. – Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų tarybos pirmininkas. Už nuopelnus Lietuvai 1996 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, jam suteiktas Jonavos miesto garbės piliečio vardas.

G. Ilgūnas – karštas tėvynės patriotas, nenuilstantis lietuvybės pėdsekys, visą gyvenimą traukęs iš užmaršties žmones, kultūros paminklus, įvykius, istorijos faktus. Nepalenkiamas kovotojas už teisybę, drąsiausių iššūkių meistras.

Taigi kas jis, Gediminas Ilgūnas, buvo?

Dirbdami Lietuvos Respublikos seime su Gediminu Ilgūnu buvome įtraukti į Lietuvos Respublikos Prezidentų atminimo komisiją. G. Ilgūnas buvo paskirtas rūpintis prezidento K. Griniaus atminimu, o aš – prezidento Aleksandro Stulginskio atminimo įamžinimu.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsivėrė galimybė įvykdyti paskutinį prezidento K.Griniaus troškimą – būti palaidotam Tėvynėje. Gediminas nuvyko į Jungtines Amerikos valstijas parvežti ten palaidoto prezidento palaikus. 1994 m. urna su Prezidento palaikais buvo parvežta į gimtąjį kraštą ir spalio 8 d. palaidota Marijampolės rajone prie Selemos Būdos augančioje maumedžių giraitėje.

Kalbant apie Gedimino Ilgūno darbus, gana tikslu būtų pasakyti, kad nelabai gali suvokti, jog tai vieno žmogaus gyvenimas – tiek daug jis suspėjo nuveikti. Septyniolikos – jau lageryje už ryšius su partizanais, 25 metai. Po Stalino mirties laikai šiek tiek keitėsi, jis sugrįžo į gimtinę be teisės apsigyventi sostinėje. Ir vis dėlto platus akiratis, gyvenimo universitetai padėjo jam puikiai tvarkytis visose atsakingose pareigose

Rašymas, kaip ir kelionės, buvo didžioji Gedimino gyvenimo aistra. Dar lageryje dienoraščių puslapiuose jis išliedavo savo išgyvenimus, aprašė ir suėmimą, ir išbandymus saugumo kalėjime. Dalį tų sąsiuvinių jis sugebėjo pats arba per kitus likimo bendrakeleivius pargabenti į Lietuvą. Be lagerių užrašų, yra ir žygių dienoraščiai – kiekviena iš pusės šimto ekspedicijų liko sąsiuviniuose. Iš to matyti, kad būta ir labai drastiškų kelionių.

Dienoraščiai, kaip joks kitas žanras, atskleidžia asmenybę.  Nemažai jų panaudota  knygose. Gediminas, nors buvo nuolat persekiojamas KGB, skaitė ir platino antitarybinę literatūrą, 1960 m. pradėjo bendradarbiauti spaudoje. Jis Lietuvos ir užsienio spaudoje paskelbė apie 400 straipsnių istorijos, mokslo, kultūros ir politikos klausimais. Iki ankstyvos mirties suspėjo išleisti 16 knygų: „Jonas Čerskis” (1983), „Vincas Pietaris” (1987), „Prie Sasnos ir Šešupės” (1995), „Kazys Grinius” (2000) ir kitas, ne mažiau reikšmingas Lietuvos kultūrai ir istorijai. Kiekviena jo knyga, paremta išsamiais tyrinėjimais, kruopščiomis studijomis.   

Ilgūno knyga „Antanas Mackevičius. Sukilimo žygiai ir kovos“ (2007) yra pati žygeiviškiausia knyga. Ypač daug vietos autorius skiria sukilėlių kovoms su caro kariuomene, jų žygiams per Lietuvos girias, mūšiams. A. Mackevičius, kaip sukilimo vadas, pradėjo žygį nuo Paberžės. 18 sukilimo mėnesių, susidurdami su reguliariąja caro armija, nelygiose kovose laikėsi A. Mackevičiaus vadovaujami sukilėliai.   Daug pajėgų generalgubernatorius Muravjovas metė A. Mackevičiaus gaudynėms, beveik visose giriose būdavo pasalos. Galiausiai netoli Kauno A. Mackevičius buvo suimtas, kai jau jo kelionei iki Prūsijos beliko 30 km. Pati ta knyga yra dviračiais, motociklais atliktų žygių aprašymai.

Susidaro įspūdis, kad Gediminas mėgo riziką ar net avantiūras. Jis buvo Lietuvos žygeivių lyderis. Akiplėšiškai drąsiems žygiams jis labai kruopščiai rengdavosi. Vis dėlto galva neišneša, kaip buvo galima ryžtis 450 km žygiavimui per Rytų Sibiro dykvietes, kur kalnai, ledynai, upės ir pelkės, mūsų kraštiečio, žymaus tų begalinių plotų tyrinėtojo Jono Čerskio ekspedicijos pėdsakais. Arba vėl kitais metais, kai jis vienas su savo perkaitusiu motociklu liko svilinančioje Vidurinės Azijos dykumoje. Benzino – pusė bako, vandens – pusantro litro. Kur link per smėlynus judėti, rodo tik saulė.

Stebėtina, kad visi jo nuotykiai baigdavosi laimingai. Matyt, iš tikrųjų drąsiuosius pats Dangus globoja.