Žmonos Birutės Ilgūnienės atsiminimai

B. Ilgūnienė – Gedimino Ilgūno žmona, bendražygė, knygų redaktorė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

Apie Nepriklausomybės Akto signataro Gedimino Ilgūno aistringą gyvenimą ir kūrybą

Kalbant apie Gediminą Ilgūną dažnai akcentuojama jo aistra kelionėms, tačiau vargu ar daug kas žino, jog tos kiekvienos vasaros atostogų kelionės, iš anksto metus ar net daugiau jo paties planuojamos, renkama informacija iš įvairių šaltinių. Palaipsniui pažintiniai ar net sportiniai žygiai (reikalaujantys nemažai fizinių jėgų, ištvermės) virto žygiais – ekspedicijomis, skirtoms surinkti medžiagą ir vienaip ar kitaip užfiksuoti žinomus nežinomus pėdsakus, kadaise paliktus lietuvių kituose kraštuose. Ne veltui tų žygių himne su savotišku grauduliu ir karštu užsidegimu būdavo giedama: ,,Mes Lietuvą surankioti panūdom / pabirusią pasaulį tarp žmonių / iš skausmo šviesulių, šešėlių / džiaugsmu nušvitusių akių…“

Be to, dar viena aplinkybė: Gedimino žygių niekas finansiškai nerėmė – visos tų kelionių lėšos pagal iš anksto sudarytą įmanomai taupią sąmatą apmokamos pačių žygeivių, sudėtos ir pavedamos vienam dalyviui – žygio iždininkui… Ir niekada negalima buvo tų išlaidų viršyti – jų turėjo užtekti. Ir visada užtekdavo.

Apie knygų ir straipsnių rašymą būtina pasakyti, kad jis visą savo laisvą (po kalėjimo) gyvenimą rinkdavo įdomesnę, svarbesnę medžiagą, grupavo ir kaupė, sistemingai ją tvarkė, o vėliau daug laiko praleisdamas bibliotekose ir archyvuose, nuolat papildydavo savo žinias, kultūrinės ir istorinės informacijos kolekcijas, kaupė ir sistemino. Gebėjo dirbti labai organizuotai, o kai jau apsispręsdavo rašyti, suplanuodavo, rašė greitai, su tikra aistra. Jis mylėjo tuos žmones, tuos veikėjus, apie kuriuos rašė, žavėjosi jų veikla, ypač tais, kurie savo veikla ir idėjomis siekė laisvos demokratinės Lietuvos sukūrimo. Prisiminkime tų G. Ilgūno knygų herojus.

Jaunas Vilniaus bajorų instituto studentas už dalyvavimą 1863 m. sukilime suimtas ir etapu į Sibirą nuvarytas Jonas Čerskis, vėliau tapęs žymiu tyrinėtoju, atradėju. Jis ir mirė ekspedicijoje tolimoje šiaurėje.

Vincas Pietaris, gydytojas, rašytojas – pirmojo lietuviško romano ,,Algimantas“ (ir ne tik) autorius, beje, pagal tuometinę Imperijos politiką neturėjęs galimybių dirbti Lietuvoje, gyvenęs ir miręs Ustiužnoje, Vologdos srityje, toli į šiaurę nuo Maskvos.

Antanas Mackevičius – kunigas, 1963 m. sukilėlių vadas, daugiau už kitus sukilimo vadus rėmęsis paprastais Lietuvos žmonėmis ir kėlęs Lietuvos savarankiškumo, laisvo apsisprendimo idėjas. Jis su savo dalgininkais, beje, ilgiausiai išsilaikė nepagaunamas, nesunaikinamas, nes vedė daugiau partizaninį karą…

Daktaras Kazys Grinius – Lietuvos Prezidentas, taurus kovotojas už demokratinę Lietuvą, drauge su V. Kudirka leidęs ,,Varpą“, daug ir atkakliai dirbo siekdamas šviesos ir teisingumo Lietuvoje, patsai patyręs daug dramatiškų išgyvenimų, tarp kitko, ir šiandien autokratinio valdymo apologetų vertinamas su trumparegišku iš nežinojimo kylančiu radikalumu. Deja, jie ir neperskaitys knygos – iš anksto viską ,,žino“.

Steponas Kairys – svarbių to meto (XIX a. pradžios) inžinerinių įrenginių statytojas, Vasario 16-osios Akto signataras, daug prisidėjęs prie šio Akto kūrimo ir priėmimo, vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjų, socialdemokratinių idėjų teoretikas.

Česlovas Kudaba – mokslininkas, Nepriklausomybės Akto signataras, ne vienos visuomeninės institucijos kūrėjas, pažangus ir veiklus visuomenininkas…

Iš viso 16 knygų – apie žmones ir įvykius, apie gimtąjį kraštą, kaimų ir miestelių istorijas: ,,Prie Sasnos ir Šešupės“; ,,Šaknys“; ,,Sąjūdis Jonavoje. 1988–1990“; ,,Lietuvos Respublikos XII Vyriausybė“; ,,Knygnešių keliais“; ,,Sasnava. Kraštas ir žmonės“; ,,Nuo Neries iki Kolymos“; ,,Lietuvos Respublikos I Vyriausybė. 1990–1991“; ,,Antroji Vyriausybė. Premjero paslaptis“; ,,Algirdas Brazauskas“.

2010 m. balandį pabaigė darbą Lietuvos vardo tūkstantmečio direkcija, kuriai vadovavo G. Ilgūnas. Atrodė, bus daug laiko suplanuotoms knygoms rašyti. Tiesa, liko dar LRT Tarybos pirmininko pareigos, tačiau dabar intensyviai puolė rašyti pradėtos knygos ,,Kerinti kelio trauka“ apie savo žygius ir ekspedicijas. Smulkiai suplanuotas turinys, knyga įpusėta…

Traukė ir kitos sumanytos knygos. Seniai renkama medžiaga apie Liudą ir Stasę Vaineikius – jaudinanti istorija, dramatiški įvykiai, prasmingi darbai… knygnešystė, pasiaukojanti kultūrinė veikla, pirmasis spektaklis Palangoje, pagaliau – cariniai teismai, tremtis, lageriai, kalinių sukilimai… Tiek daug sąsajų su paties autoriaus išgyvenimais ir patirtimi.

Jau ligoninėje, kai liko tik 2 savaitės gyvenimo, suplanuota knyga ,,Ne visi žmonės žvėrys“ – pasakojimas apie paties patirtas kančias stalininiuose lageriuose, apie ten sutiktus žmones, jų istorijas, charakterius… Atrodė, tai bus pati dramatiškiausia savo turiniu knyga. Ją rašyti, regis, reikėjo daug anksčiau, bet gal subrandinti išgyvenimai, vertinimai svaresni, gal apibendrinimai labiau prasmingi…

Deja. Gegužės 8 dieną staigi mirtis nutraukė šiuos prasmingus darbus.

Jau pamirštamas išsamios monografijos apie Kazį Grinių autorius Gediminas Ilgūnas, daug savo gyvenimo laiko skyręs mūsų tautos istorijai, žymių tautino atgimimo veikėjų darbams ir nuopelnams tyrinėti. Jis pabrėždavo, kad visada esame skolingi tiems, kurie savo darbais ir aukomis padarė mūsų gyvenimą geresnį ir teisingesnį, kad mes savo gyvenimu ir kūryba privalome skolą grąžinti, atminti juos ir tą atminimą perduoti ateities kartoms. Ypač tokio atminimo, dėmesio ir atidžių studijų vertas Prezidentas K. Grinius, kurio gyvenimas ir veikla atspindi beveik visą herojišką ir tragišką mūsų valstybės šimtmetį. Jis visą gyvenimą kovojo už nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimą, jos nesulaukė, mirė išeivijoje, bet 1994 m. jo palaikai, vykdant Prezidento K. Griniaus pageidavimą, parvežti į tėvynę ir perlaidoti šalia gimtinės maumedžių giraitėje.

G. Ilgūnas labai vertino K. Griniaus idėjas, sekė jomis. Galima būtų išvardyti kai kuriuos esminius principus ir sutapimus. K. Griniaus ir G. Ilgūno gimtinės buvo kaimynystėje Marijampolės rajone (Selemos Būdos kaimas ir Sasnava). G. Ilgūnas, tyrinėdamas K. Griniaus pėdsakus, aplankė tas vietas, kuriose jis gyveno ir dirbo.

1999 m. G. Ilgūnas vyko į Šiaurės Kaukazą, kur 1915–1919 m. gydytoju dirbo K. Grinius. Nalčikas, Groznas, Kislovodskas… K. Griniui gydant Pirmojo pasaulinio karo fronte sužeistus kareivius, Rusijoje 1917 m. vasario mėnesį žlugo caro valdžia. Ligoninėje besigydantys kareiviai, kai kurie tarnautojai plėšė nuo sienų caro portretus. Caro gynėjų buvo nedaug.

Spalio mėn. Peterburge nuversta laikinoji vyriausybė, raudonoji banga atriedėjo ir iki Kaukazo, K. Griniaus vadovaujamos karo ligoninės. Suirutė, baltųjų ir raudonųjų kovos, siautėjančios gaujos, nepritekliai ir jokių ryšių su Lietuva nebuvimas labai apsunkino Grinių šeimos gyvenimą. 1918 m. spalio 8 d. Kislovodske Grinių namuose plėšikaujančių raudonarmiečių šūviu į krūtinę buvo nužudyta Joana Griniuvienė ir mirtinai sužeista dukra Gražina.

Būtent Kislovodske G. Ilgūnas dar rado žmonių, kurie prisiminė gydytoją K. Grinių ir jo šeimą, minėjo dukrą Gražiną. G. Ilgūnui teko vykti į Čikagą, dalyvauti parvežant K. Griniaus palaikus į Lietuvą. Čikagoje K. Griniaus namų rūsyje G. Ilgūnas peržiūrėjo ir paruošė išsiuntimui gausų Prezidento archyvą. Liūto Griniaus našlė Nijolė Grinienė perdavė Lietuvai Prezidento ir jo sūnų – pulkininko Kazio Griniaus ir Liūto Griniaus – archyvus.

Ir paskutinėje kelionėje G. Ilgūnas lydėjo Prezidento palaikus iš Čikagos į gimtinę. Laikydamas rankose urną su Prezidento palaikais, G. Ilgūnas susitvenkusius jausmus išreiškė prasmingu tekstu:

„Delnų šiluma teka į šaltą urnos bronzą, galvoju apie Tave, Lietuvos Prezidente Kazy Griniau. Nebuvo man lemta gyventi tavuoju laiku, tačiau mūsų erdvė buvo ta pati. Miškuose prie Tavo gimtinės seniai jau buvo užžėlę sukilėlių žirgų kanopų pėdsakai, tačiau tebeskambėjo šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę!“ Iš Tavo gimtojo Selemos Būdos kaimo mano tėvų žodžiuose ir veiksmuose tebeaidėjo „Varpo“ dvasia. Pokaryje eidamas į Sasnavos mokyklą, Tavo gimtinės pusėje girdėdavau partizanų šūvių aidą. Karas nubloškė Tave Amerikos žemėn. Man tai buvo gerokai toliau nei Vilniaus Lukiškės ar Komijos šiaurės tyrai. Tuomet nesitikėjau, kad ieškosiu Tavo pėdsakų ne tik gimtinėje, bet ir Kaukaze ar kitoje Žemės pusėje – Čikagoje, kad išvysiu langą, pro kurį žvelgdamas sustingo Tavo žvilgsnis.

Dabar kalbuosi su Tavimi, su Tavo gadyne. Per ją, per Tave noriu suvokti savo šiandieninę Lietuvą. Iš urnos bronzos į mane teka Tavo žodžiai: „Giliai tikiu lietuvių tautos amžinybe…“

Laimingas buvo Gediminas, galėjęs išreikšti savo pagarbą Lietuvos Prezidentui, rašydamas apie jį knygą, įtikėjęs tuo, ką visu savo gyvenimu teigė Kazys Grinius – lietuvių tautos kūrybinėmis galiomis.

Baltijos kelią prisimenant

Jonavoje buvau mokytoja. Tekdavo rengti įvairius renginius, šventes, įvairių jubiliejų minėjimus… Taip reikėjo. Tiesa, tos šventės, tie iškilmingi jubiliejai širdies beveik nepaliesdavo. Vis dėlto kartais priversdavo pagalvoti apie laiką. Tuomet atrodė, kad gyvenimas yra ilgas, kad viskas tik prasideda, o svarbiausi įvykiai dar bus.

Ir buvo, įvyko. Sąjūdis, didieji mitingai… Buvome laimingi, kad galėjome dalyvauti, prisidėti.  Jautėmės kovotojai už Laisvę, už Lietuvą.

Pagaliau fantastiškas įvykis – Baltijos kelias.

Važiavo ir važiavo žmonės autobusais ir lengvais nuosavais automobiliais, važiavo į Baltijos kelią, kad susikibtų rankomis vieni su kitais, su kaimynais, lietuviai su latviais, su estais… Visi keliai buvo pilni važiuojančių viena kryptim iki tos vietos, kuri buvo numatyta rajonui ar miestui, kur tik ką buvo pastatyti kryžiai ar kitokie paminklai. Atrodo, išjudėjo visa Lietuva.

Važiavome ir mes. Gediminas Ilgūnas tuokart buvo Vilniuje su organizaciniais Sąjūdžio reikalais, namuose tebuvome tik mudvi su dukra, tuomet trylikamete Milda. Važiuoti į Baltijos kelią mus paėmė Čekanavičių šeima: mokytoja Marija Čekanavičienė su vyru Vytautu Čekanavičium, taip pat jų dukra muzikos mokytoja Daiva ir Čekanavičių vaikaitis, tuomet gal penkerių metų, labai protingas berniukas, kuris stebino mus – beveik visą kelionę entuziastingai dėstė faktus iš Lietuvos istorijos, vardijo Lietuvos kunigaikščius. Visi buvome pakilios nuotaikos, nepaisant užsikimšusių kelių, ilgų pastovėjimų spūstyse. Užteko kantrybės ir vairuotojui. Gerai, kad išvažiavome gana anksti, tai laiku suspėjome iki nustatytos vietos, kur susikibę rankomis, laimingi sustojome gyvoje grandinėje. Jautėme, kad toji grandinė tęsiasi per visas tris Baltijos šalis.

Negalėčiau nusakyti to jausmo, kuris tuomet  buvo apėmęs ne tik mano, bet turbūt ir visų širdis. Virš galvų praskrido lėktuvas, gal ir ne vienas, mojavo sparnais ir mėtė gėles, mes irgi mojavom, puošėme tomis gėlėmis kryžių… Vakarop iš Vilniaus atvažiavo Gediminas, taigi namo į Jonavą grįžome su juo. Aplinkiniais keliukais, kur nebuvo kamščių.

Kelias į Laisvę ir nepriklausomybę tęsėsi.

O štai ir jubiliejus – Baltijos kelio dvidešimtpenkmetis! Stebuklas, įvykęs tuomet prieš 25 metus, nepamirštamas, nepakartojamas. Gyvenam, bėga mūsų laikas, senstame ir skaudžiai pajuntame, kad galime likti taip nieko ir nenuveikę. Tik nedaugelis išmoko naujas gyvenimo taisykles, tarp kurių yra ir sugebėjimas kuo brangiau parduoti savo dorumą, darbštumą ir talentą. Vis esame nepatenkinti laiku, kuriame gyvename. Su savižudišku pasitenkinimu skaičiuojame, kiek vargų išgyvenome ir kiek dar bus, kiek dar lemta neteisybių patirti. Keikiame laiką ir tai, kas vyksta, kas tarsi nepriklauso nuo mūsų.

Tačiau trokštame, kad šiandienos Lietuvoje, net ir pasikartojančiose krizėse, nuolatinėje suirutėje, neturte ir kasdienybės karuselėje kiekvienas žmogus turėtų šansų tapti svarbus ir būti laimingas. 

SU PAGARBA IR MEILE
Tėvas Stanislovas ir Gediminas Ilgūnas

Kalbant apie Gediminą Ilgūną, dažnai akcentuojama jo aistra kelionėms, tačiau vargu ar daug kas žino, jog tos kiekvienos vasaros atostogų kelionės, iš anksto metus ar net daugiau jo paties planuojamos, renkama informacija. Palaipsniui pažintiniai ar net sportiniai žygiai virto žygiais-ekspedicijomis. Kiekviena tokia ekspedicija turėjo konkrečią užduotį: surinkti medžiagą ir vienaip ar kitaip užfiksuoti žinomus nežinomus lietuvių, tremtinių ir keliautojų bei tyrinėtojų pėdsakus, kadaise paliktus ne tik Tėvynėje, bet ir svetimuose kraštuose. Tuose žygiuose turėdavome savo sukurtą himną, ypač mėgome tą, kuris tiksliausiai atitiko mūsų kelionių tikslus. Su savotišku grauduliu ar karštu užsidegimu giedodavome:

            Mes Lietuvą surankioti panūdom,
             pabirusią pasauly tarp žmonių,
             iš skausmo šviesulių, šešėlių,
             džiaugsmu nušvitusių akių…

Ir 1978 m. žygis, skirtas 1863 m. sukilimui paminėti, patyrinėti. Žygis prasidėjo Paberžėje, iš kur anais 1863 m. kunigas Antanas Mackevičius išvedė būrius į sukilimą.  O dabar (1978) Paberžėje gyveno ir dirbo Mykolas Dobrovolskis – Tėvas Stanislovas. Jis garbingai įprasmino kunigo Antano Mackevičiaus idėjas.

Tenka apgailestauti, kad  nebėra Gedimino. Su kokiu entuziazmu jis rašytų apie tai, ką jam reiškė Tėvas Stanislovas, jo mintys, jo pasakyti žodžiai, jo laikysena visuomenės, politikos atžvilgiu!

Komunistinės valdžios metais apie Paberžę ir Tėvą Stanislovą plito pasakojimai ypač tarp inteligentijos, tarp akademinio jaunimo… Ne vienas, gyvenime praradęs viltį ir sielos ramybę, Paberžėje šalia Tėvo Stanislovo rasdavo supratimą ir prieglobstį. Tėvas Stanislovas nuoširdžiai priimdavo visus, ieškančius nusiraminimo, įkurdindavo juos klebonijoje. Čia, toli nuo miestų ir kelių, vis atvažiuodavo ir pėsčiomis ateidavo daugybė žmonių. Per daugelį metų Tėvas Stanislovas sukaupė retų knygų biblioteką, įkūrė unikalų liturginių rūbų ir kitų religinių eksponatų muziejų. Senojoje Paberžės klebonijoje jis įsirengė dirbtuves ir pagal senovinio liaudies meno pavyzdžius pats arba su pagalbininkais kaldavo metalines saulutes, dovanodavo jas Paberžėje apsilankiusiems žmonėms. Tokių saulučių išdalinta apie 20 tūkstančių – jų ir šiandien galima rasti kaimo trobose ir miestų butuose, jos „šviečia“ ir svetur iškeliavusios. Kai Gediminas Ilgūnas pirmą kartą apsilankė Paberžėje, Tėvas Stanislovas padovanojo jam dvi nuostabias saulutes, sakydamas: „Tau ir  Mamai“.

1978 m. sukako 115 metų nuo 1863 m. sukilimo. Tais metais kaip tik sukako ir 150 m. nuo legendinio 1863 m. sukilimo vado kunigo Antano Mackevičiaus gimimo. G. Ilgūnas nuolatos domėjosi Lietuvos istorija,  kruopščiai tyrinėjo 1863 m. sukilimo žygius ir kovas.

Paberžėje Antanas Mackevičius kunigavo nuo 1855 m. Bendraudamas su valstiečiais, jis atjautė jų skurdą, matė žiaurią carinę priespaudą ir  aiškino žmonėms, pamoksluose skelbė apie būtinybę organizuotai pasipriešinti, kilti į kovą. 1863 m. kylant sukilimui, Paberžės kunigas telkė sumanesnius kaimo jaunuolius, rengė juos prisidėti prie sukilimo. Istorikai teigia, kad A. Mackevičius Kauno gubernijoje pirmasis pakėlė sukilimo vėliavą. Jis surinkęs apie 250 – 300 vyrų būrį  išžygiavo į apylinkių miškus.  Sukilėlių vėliava skelbė: „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Dešimt mėnesių Lietuvos miškuose A. Mackevičius su savo menkai ginkluotais sukilėliais vykdė partizanišką kovą prieš reguliariąją rusų kariuomenę. Suimtas buvo dešimt dienų tardomas, o po to nužudytas. Laukdamas mirties bausmės vykdymo kalėjimo kameroje A. Mackevičius rašė: „Nors aš ir suimtas ir sukilimas sustabdytas, bet jeigu vyriausybė nepakeis valdymo būdo, jei nesiliaus plėšusi gyventojų ir liejusi kraują, atsiras kitas Mackevičius, ir ko aš nepadariau – sugebės užbaigti.“

Bolševikmečiu Paberžė tapo dvasinio pasipriešinimo totalitariniam komunistiniam režimui centru. Tėvo Stanislovo rūpesčiu bažnyčios šventoriuje iškilo pirmasis kuklus paminklas sukilimo vadui. Paberžės kapinėse pastatyti prasmingi paminklai čia palaidotiems sukilimo dalyviams: A. Mackevičiaus būrio vėliavnešiui, kitiems sukilėliams. Tėvo Stanislovo tvarkomos Paberžės kapinės – unikalus panteonas: prasmingi tautodailės paminklai paskirti „Protėviams“, „Užmirštiems“,  „Negrįžusiems“, „Tiems, kurie mirė jauni“, „Nusivylusiems“…

Tėvo Stanislovo nuopelnas, kad sukilimo vado kunigo A. Mackevičiaus atminimas čia pagarbiai saugomas. Medinė bažnyčia, statyta 1787 m., rūpestingai prižiūrima, jauki. Viduje daug medinių skulptūrų, menančių laikus, kai gyveno ir dirbo kunigas A. Mackevičius. Ir altorius, ir kita bažnytinė atributika – meniški mediniai dirbiniai, dauguma garsaus šio krašto dievdirbio V. Svirskio. Visi tie liaudies meno dirbiniai – brangus tautinis paveldas Tėvo Stanislovo surinkta ir saugoma.

Žygį-ekspediciją „A. Mackevičiaus vadovaujamų sukilėlių žygių ir kovų kelias“ Gediminas Ilgūnas su bendražygiais pradėjo Paberžėje. Tėvas Stanislovas žygeivius priėmė su jam būdingu nuoširdžiu svetingumu, vedžiojo ir pasakojo, aiškino. Žygio metraštyje kunigas paliko prasmingą įrašą:

Prie to altoriaus, kur jis meldėsi, prašau Viešpaties, kad įvyktų Jo pranašystė „kils kitas Mackevičius“. Matau, ji įvyko – kilo ne vienas, bet daug daug Mackevičių…

                   Paberžės altoriaus tarnas Dobrovolskis
                   1978-VI-27.    

Lydimi kunigo žygeiviai apžiūrėjo kapines, su pagarbiu dėmesingumu klausėsi pasakojimų apie čia palaidotus sukilėlius ir kitus buvusius Paberžės gyventojus, gėrėjosi medinių paminklų meniškumu, subtiliu iškalbingumu. Ne vienam širdyje kilo graudulys, akyse tvenkėsi ašaros. Mackevičiaus pulko vėliavnešio J. Damalako kapas pažymėtas stogastulpiu, kuriame išskaptuotos detalės liudija motinos kančią, nevilties ir skausmo šauksmą. Monumentalus paminklas sukilėliui I. Stauskui – tai figūra, kuri įkūnija Lietuvos, lietuvių tautos paveikslą: erškėčių vainikas ant galvos, storomis virvėmis surištos rankos ir gėdos lenta ant krūtinės…

Palaiminti Tėvo Stanislovo Gediminas su bendražygiais išvažiavo iš Paberžės į Raguvos miškus, į  tas vietas, kur žygiavo A. Mackevičiaus sukilėlių būriai, kur vyko mūšiai su rusų pulkais, kur sukilėlių ilsėtasi, kur būta jų stovyklų, gydyti sužeistieji. Žygis tęsėsi apie mėnesį, keliais etapais. Ir vėliau Gediminas vienas su savo motociklu keliavo, kruopščiai ieškodamas A. Mackevičiaus gyvenimo ir kovų pėdsakų, ženklų ir gyvų išlikusių žmonių, kurie galėtų paliudyti beviltiškas sukilėlių pastangas atsilaikyti prieš daug galingesnį priešą, skaudžias netektis ir žuvusiųjų palaidojimo vietas…

Sudėtinga papasakoti, kaip remdamasis istoriniais šaltiniais (ano laiko rusiškąja spauda, carinės kariuomenės vadų pranešimais) G. Ilgūnui pavyko išsiaiškinti ir surasti tą vietą, kur legendinis sukilėlių vadas Antanas Mackevičius buvo suimtas, tą trobą, kurioje jis rusų kareivių buvo užkluptas. Žinoma, daug padėjo vietinių senolių pasakojimai, irgi paremti tėvų ir senelių prisiminimais: „Čia netoliese, name prie Kauno – Jurbarko kelio. 1863 m. ten gyveno eigulys Petraitis, dabar ten gyvena Juzefa Ignatavičienė…“

Ringovės kaime  1981 m. birželio mėn. prie namo, kur buvo rusų kareivių užkluptas kunigas A. Mackevičius, žygeiviai pastatė paminklą, Ipolito Užkurnio sukurtą koplytstulpį su užrašu: „A. Mackevičiui, žuvusiam už savo ir mūsų laisvę. 1863.“

Po šio žygio G. Ilgūnas ne kartą organizavo draugus ir pažįstamus nuvažiuoti į Paberžę, susitikti su Tėvu Stanislovu, tuo pačiu kartu aplankyti Paberžės kapines, pakeliui aplankyti ir kitas sukilėlių palaidojimo vietas. Tą patį rudenį Kauno literatūros muziejaus darbuotoja Paulina Balčikonytė (beje, Juozo Balčikonio dukterėčia) ir Kauno kraštotyrininkai susiorganizavo didelę ekskursiją: pasikvietę vadovu G. Ilgūną, dviem dideliais keleiviniais autobusais vyko į Paberžę ir kitas 1863 m. sukilimą menančias vietas. Toje kelionėje dalyvavo apie 90 žmonių. Tarp jų buvo Vilniaus universiteto studentas poetas Vaidotas Daunys ir Vytenis Andriukaitis, Kauno medicinos instituto studentas, būsimasis politikas, Kovo 11-osios Akto signataras Vytenis Andriukaitis. Vytenis A. Mackevičiaus suėmimo vietoje pasakė patriotinę kalbą, ne vienoje vietoje užvesdavo senovinę lietuvių liaudies dainą, labai atliepiančią to momento nuotaikai. Šioje ekskursijoje Vaidotas Daunys parašė eiles apie sukilimą, skaitė jas prie sukilėlių kapų.

Tėvas Stanislovas kaip visuomet šiltai sutiko, pasakojo, aprodė bažnyčią ir kleboniją, muziejuje saugomą istorinį paveldą… Tąsyk kunigas Gediminui padovanojo didelį liaudies menininko B. Zubricko tapytą paveikslą „A. Mackevičius Paberžėje“.

Ši ekskursija neliko nepastebėta KGB. Netrukus joje dalyvavusius pradėjo kviestis apklausai. Ekskursijos organizatorę Literatūros muziejaus vyresniąją mokslinę bendradarbę Pauliną Balčikonytę apkaltino kriminaliniu nusikaltimu (neteisėtai nusamdžius net du autobusus ) ir atleido iš darbo. Gediminą Ilgūną po šito tardė keletą kartų, kaltino, kad jis vedęs antitarybinę agitaciją. Gediminas tuokart  aiškinosi, rodė žurnalą „Komunist“, kuriame buvo straipsnis apie 1863 m. sukilimo vadą A. Mackevičių, – esą jis ir rėmėsi ten spausdinama medžiaga.

Po to daugelį kartų Gediminas lankė Tėvą Stanislovą, talkino kuriant muziejų atstatomajame Šilingo dvare. Susipažinti su Paberžės kunigu Gediminas savo „Zaporožiečiu“ vežė ne vieną besidomintį. Tarp kitų ir rašytoją Joną Mačiulį, kuris apie sukilimą buvo parašęs romaną „Troškulys“. Ne kartą su draugais, su tais, kurie domėjosi ir troško susipažinti su Tėvu Stanislovu, Gediminas važiavo ir į Dotnuvą. Ten gerbiamas kunigas organizavo vienuolyno renovaciją.

Didžiuojamės ir tuo, kad vyresniąją mūsų dukrą Ugnę Paberžės bažnyčioje sutuokė Tėvas Stanislovas.

Tada ir vestuvių puota įvyko  Šventybrastyje, pievelėje prie paminklo žuvusiems A. Mackevičiaus būrio sukilėliams, o savo puokštę nuotaka padėjo prie koplytstulpio A. Mackevičiui Ringovėje.

1990 m. Gediminas Ilgūnas buvo išrinktas į Lietuvos parlamentą, tapo Nepriklausomybės atstatymo Akto signataras. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Svarstant nuosavybės grąžinimo įstatymą, G. Ilgūnas vienintelis balsavo „prieš“. Žinoma, susilaukė nemažai priešiškumo, kaltinimų. Tuomet jis gavo iš Tėvo Stanislovo tokį laišką:

Gerbiamasis, Rūpestingasis! Nežinau, kaip melstis už Jus! Jūs vienas supratote benamius. Tikiu ir „Grytelninkus“ užstosite. Gaisrą lengva sukurti, bet kaip užgesyti…
Kodėl nesižvalgo AT į protingąsias valstybes, į tarptautinę teisę? Atstatykite savo krūtinę prieš „stachanovietišką griovimą”. Su pagarba ir meile.

            Stanislovas Paberžės ir Dotnuvos klebonas
            VI. 23.

Kartą sutikdami Naujuosius metus su artimais draugais važiavome naktį su deglais lankyti sukilėlių kapus, uždegti žvakes, o Naujuosius sutikome gerdami arbatą Paberžės klebonijoje su Tėvu Stanislovu. Atsimenu, tąsyk vienas jaunas bendražygis pasižadėjo: „Gediminai, kai tu numirsi, mes taip pat su deglais tavo kapą lankysime“. Suprantama, tą pasižadėjimą jau bus pamiršęs…

Birutė Ilgūnienė
2018 m. rugsėjo 9 d.